ANDRIUS UŽKALNIS. ŽURNALISTIKOS PAMOKA, ARBA ĮSIMINTINA TRENERIO ISTORIJA

Žurnalistai žurnalistamas, apie žurnalistus: tokia kažkada buvo mūsų trylikametės internetinės svetainės rubrika, kurią nusprendėme vėl tęsti. Pradedame nuo nevienareikšmiškai vertinamo talentingo žiniasklaidos atstovo Andriaus Užkalnio. Jis savaitraščiui ,,Lietuvos rytas“ rašo komentarus laisva tema, paskutinį kartą – apie žurnalistiką ir…

Kai kas stebėsis, A.Užkalnis socialiniuose tinkluose bjauriausiais žodžiais parašė (už tą įžeidimą sumokėjo nemažą sumą) apie Vidą Mačiulį, o dabar www.kaunozurnalistai.lt, persispausdina Andriaus Užkalnio mintis?

,,Žurnalistiniai ir asmeniniai( liguisti) rašiniai – du skirtingi dalykai“, – paaiškino V.Mačiulis. ,,Aš prisimenu ne tik gerus, bet ir blogus kolegų darbus, jų elgesį su manim. Gal neįtikėtina, bet  pastarieji mane tiesiog įkvepia, kaip akumuliatorių pakrauna. Štai dėl ko aš poilsio dienas ir atostogas skiriu tiesioginiam ir visuomeniniam darbui. Pastarasis matomas ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir kauniečių žurnalistinėje svetainėje, kurią su kolega Vladimiru Beresniovu įkūrėme 2010-ųjų gegužę. Kai kam www.kaunozurnalistai.lt nereikia, bet mes ją dar globojame. Jeigu būtų mokama, norinčių rašyti būtų daugiau…

***

Kas yra gera žurnalistika? Kadaise, tolimais Sąjūdžio ir Atgimimo laikais, sklandė iliuzija ir troškimas, kad žurnalistai turi buti laisvi ir objektyvūs. Objektyvumo nelabai kas galėjo paaiškinti, dažniausiai bendras suvokimas buvo toks, kad bent jau neturi būti viskas taip, kaip buvo sovietmečiu, kai žiniasklaida aptarnavo valdžią ir reiškė tokias nuomones, kokias reikėjo formuoti. Kai žmones kalba apie objektyvumą, dažniausiai jie turi omenyje, kad žurnalistai turi kalbeti ir rašyti taip, kaip patinka konkrečiam skaitytojui. Pavyzdys: jei atlyginimai statistiškai kilo, bet konkretus skaitytojas ar žiūrovas to nepajuto, žurnalistas, parašęs apie pakilusius atlyginimus, yra neobjektyvus ir, ko gero, kažkieno nupirktas.

Apskritai, jei žurnalistas nuolatos kaltinamas, kad jis kieno nors nupirktas, greičiausiai tiesiog gerai dirba. O toks objektyvumas, kai visos pusės pripažins, kad istorija atspindėta teisingai ir visi liks patenkintl, kaip apie juos papasakota, neįmanomas. Žmonės visuomet pyksta, kai juos kas nors aprašo ir vertina iš šalies, išskyrus tuos atvejus, kai tie atsiliepimai yra vien pagiriamieji.

Geri žurnalistai surandatai, ko kiti dar nepastebėjo, papasakoja istoriją taip. kad skaitytojui ar žiūrovui ji pasirodo įdomi ir jis nori sužinoti dar. lr svarbiausia – auditorijai lieka daugiau klausimų negu atsakymų.

Gera žurnalistika taip pat turi pasakoti apie tai, kas rūpi skaitytojui. Šis laikraštis, kuriam rašau savo mėnesinę skilti, nekartą parodė, kaip: nuo Garliavos dramos iki politikų nuopuolių ir garsenybių skyrybų.

Žiniasklaidos darbas yra tirti, aiškintis, narplioti ir rodyti tai, ką norima nuslėpti,- to, kas publikai neįdomu, niekas neslepia.

Visada slepiama tik tai, kas aktualu. Jei politikas noriai apie ką nors šneka, galite buti tikri – jam tai naudinga. Jis stengiasi užimti eterį ir palikti už kadro tai, apie ką kalbėti nenorėtų. Šis aspektas labai dažnai kelia Lietuvos žmonių pasipiktinimą. Mat žmones nori, jog apie juos galvotų, kad jie domisi aukštuoju menu, klasikine muzika, dvasingais dalykais, amžinuoju gyvenimu ir tikrosiomis vertybėmis, nors iš tiesų jiems idomu, kas ką valge, kas su kuo išsiskyrė ir su kuo savo sutuoktinį apgaudinėjo. Žmonėms (ypač Lietuvoje) patinka viešai bodetis pinigais ir uždarbiais (,,kaip žema ir nesolidu apie tai kalbeti”), nors reaIybėje geriausiai vartojamos naujienos yra apie svetimus atlyginimus ir apie tai, kiek šiemet kainuoja šaltibarčiai Palangoje.

Nieko nauja: žmogus, nusitašęs svečiuose ir pasirodo ne iš geriausios pusės, kitą rytą apsisukęs kaltina šeimininkus, kam jam pylė tiek, kiek jis norėjo gerti. Žiniasklaida skalbiama ir koneveikiama paskutiniais žodžiais – žurnaliūgos, purvasklaida, sensacijų medžiotojai, žmonių kiršintojai, niekam neidomios tos jūsų išpūstos antys ir nešvarūs muilo burbulai.

Visi redaktoriai pasaulyje puikiai žino, kad žmones labiausiai mėgsta būtent tas publikacijas, kuriomis labiausiai piktinasi. Panašiai būna greitkelye: kai įvyksta eismo nelaimė, didžiulės spūstys susidaro dėl to, kad visi vairuotojai pristabdo norėdami pasižiūreti į baisias detales ir kaip atrodo sumaitotas automobilis. Ir tie patys vairuotojai, kurie patys pristabdė ir spoksojo. paskui piktinasi tuo, kad kiti mažina greitį ir spokso.

Kai kaltinate žiniasklaidą (dar pridėkite ,,šių laikų žiniasklaidą“, nes, suprask, anksčiau taip nebuvo) purvo knisimu ir nešvarių skalbinių kėtojimu, prisiminkite V.Šekspyro pjeses ir pabandykite pagalvoti, kuri iš jų nebuvo apie nusikaltimus, kerštą, išdavystę, vaidus ir nesutarimus? Ar žinote, kokį nors didį ir svarbų literatūros kūrinį, kuris pasakoja, kaip kas nors gyveno ilgai ir laimingai, vienas kitą mylėjo ir viskas buvo tiesiog gražu?

Visos pozityvumo deivės Lietuvoje niekada nesulauks tiek nesuvaidinto dėmesio, kiek sulaukdavo viena amžinatilsį A.Jagelavičiūtė, prieštaringa ir konfliktiška, arba dabartinės garsenybių skyrybos, per kurių viskas lieka aptaškyta nuodingais syvais, užtat kaip įdomu ir sultinga.

Šiemetinės Jonines ir nuostabi saulėta vasara padovanojo mums istoriją, kuri sublizgėjo kaip deimantas Lietuvos horizonte, ir netgi be žinomų žvaigždžių. Geros istorijos dažnai būna iš paprastų žmonių gyvenimo. Turiu pripažinti, kad jos moralas svarbus ir paliekantis daugybę neatsakytų klausimų, tačiau būtent todėl tai ir yra puiki istorija ir puikios žurnalistikos pavyzdys. Jeigu dar nespėjote susipažinti su šia drama, štai mano profesionali santrauka. Jaunas, išvaizdus sporto treneris, kilnojantis svarmenis sporto klube ir treniruojantis klientes, uždirbantis nedaug, pradėjo tai, ką sugalvojo ne jis, kas egzistavo iki jo ir. patikėkite, sėkmingai vyks ir tada, kai jis tęs savo karjerą. Gerai besverčianioms išsiskyrusioms kJientėms jis sudarydavo įspūdį, kad yra joms neabejingas, treniruodavomas jas (ir ne vien sporto salėje, ir ne tik sportine apranga), sulaukdavo abipusių jausmų iš moterų, išsilgusių švelnumo ir dėmesio.

Ir kai jiedu pasijusdavo esą pora, pradėdavo švelniai didinti savo materialinę gerovę tų moterų sąskatta.

Sakydamas, kad augina bendrą poros verslą, kuriame bus treniruotės, sporto ir mitybos planai (ir, be abejo, didžiuės pajamos ateityje, kurios padengs visas vadinamąsias investicijas), jis būdavo naivių moterq apiperkamas nuo galvos iki kojų, nuo sportbačių iki aprangos, vežiojamas ir popinamas, jam buvo nupirktas automobilis, paimta degalų kortelė ir išnuomotas butas. P skirtingos morerys jam dar pervedinėjo pinigų irnešdavo namo skanėstus.

Kiekviena iš kelių melžiamų moterų džiuginamos tirštomis žinutėmis, kad ji jam – vienintelė ir nuostabiausia meilė ir kad projektams reikia dar daugiau pinigų, kol pagaliau iš maišo išlindo kelios smailos ylos.

Damos, pasinaudojusios interneto resursais, specialiai skirtais tokiems vaikinams demaskuoti, sužinojo, kad treneris veikė plačiu frontu ir kopinėjo medų keliuose aviliuose vienu metu. Kelios apgautos damos kreipėsi į policją ir gavo neigiamą atsakymą: kad ir kokio amoralaus ir pasibjaurėtino elgesio būta, tai nebuvo nelegalu, nes įstatymai Lietuvoje nedraudžia vyrams vienu metu megzti romanų sukeliomis moterimis ir kaišioti savo šaukšto į kelias puodynes su grietine. Juk ir maisto prekes mes perkame nebutinai vienoje parduotuvėje, kartais užeiname pas konkurentus ir nesirūpiname, kaip dėl to pasijunta mūsų pagrindinė parduotuvė. Prašinėti pinigų, dovanų, sportbačių ir automobilių iš mylimų moterų galbūt irgi nėra labai gražu (nors moterys dažnai tai daro prašydamos iš vyrų dovanų ir siūlydamos investuoti į jų kailinius: ,,Negi tu nenori, kad tavo moteris gerai atrodytų?”), tačiau ir čia nusikaltimo nėra.

Todėl iš šios lengvabūdiškos, romantiškos ir kvailokos istorijos (nes suaugusios moterys, sugebėjusios susikurti verslus ir užsidirbti pinigų, rodos, turėtų mąstyti blaiviau pirkdamos kavalieriui prabangius daiktus ir skolindamos jam pinigų su labai skysta grąžos perspektyva) ateina svari pamoka, apie kurią Lietuvoje dūzgia tūkstančiai. Būna elgesys, kuris yra visiškai amoralus ir tuo pat metu visiškai teisėtas. Įstatymai nelabai efektyviai saugo tikrai ne visus žmones, ne visą laiką irjau tikrai visiškai niekaip nesaugo kvailių nuo jų pačių kvailumo. Visi vyrai kiaules ir jų reikia saugotis. Kitaip tariant, istorija turi intrigą, atomazgą ir moralą. Ir būtent tokią istoriją aš vadinu gera žurnalistika.

Panašūs straipsniai