A. JUOZAIČIO DRAMA ,,KUDIRKA – BUVAU ATĖJĘS“. (I) Ar Jis buvo išėjęs?

Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ, LŽS narė

Malonus sutapimas. Prestižinės žurnalistinės V. Kudirkos premijos laureatas Arvydas Juozaitis parašė dramą, kurios pristatymą organizavo šakietė LŽS narė Giedrimė Didžiapetrienė. Renginiuose taip pat dalyvavo mūsų kolegos LŽS nariai –  skaitovas Vilius Kaminskas ir rašytojas Gediminas Jankus. Apie naują A.Juozaičio knygą ir jos kelionę pas skaitytojus mūsų svetainei parašė Giedrimė Didžiapetrienė.

 

Lietuvoje lapkričio antroji savaitė buvo paženklinta filosofo, rašytojo Arvydo Juozaičio parašyta ir išleista drama „Kudirka – buvau atėjęs“. Pristatymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune ir Kudirkos Naumiestyje, V.Kudirkos muziejuje, tarsi priminė, kad šis mūsų tautos didžiavyris ir laisvės šauklys, suvokęs savo tapatybę Varšuvos Citadelės kalėjime, kai į jo gyvenimą pasibeldė mirtis – karalienė džiova, Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka – vėl sugrįžo.

Pristatydamas savo kūrinį, net paradoksalu, spausdintą Varšuvoje vos 40 egzempliorių tiražu, autorius A.Juozaitis pabrėžė, jog V. Kudirkai laisvė pirmiausia reiškė kalbą. Gimtąją lietuvių kalbą. „Lietuva kilo iš kalbos. Be kalbos Lietuvos nėra. Kova už kalbą, kultūrą ir valstybę – sutampa. Tai sinonimai“,- kalbėjo Arvydas Juozaitis gausiai susirinkusiems literatūros mylėtojams, tiems, kuriems V. Kudirka tikrai niekada ir nebuvo išėjęs.

 

 

Kai giedame himną, kai pastatome paminklą, kai minime jubiliejus – Vincas Kudirka iškyla tik kaip daugeliui trafaretinis – pamatinis valstybės akmuo. A. Juozaičio dramoje – tai gyvas, mylintis, kenčiantis, paskutines „laisvas valandas“ nuo mirties skaičiuojantis žmogus, kad jas užpildytų prasmingai kovai prieš imperinės Rusijos primetamą kalbą ir kultūrą. Norėjo būti lenku, bet, patekęs į Varšuvos kalėjimą, suprato, kad ne jam tas didmiesčio spindesys ir svetima kalba. Jam sava iš sapnų ir praeities vizijų ataidinti motinos kalba, kuriai ir reikia dabar, nedelsiant pašvęsti likusį gyvenimą.

Citadelėj sėdint prasivėrė džiova, iš burnos pasirodo kraujo lašai, ir jis supranta, kad tai pranašiška. Jis supranta, kad jam laiko liko labai mažai, kad gyvenimas Varšuvoj tuoj baigsis, ir ką čai pasiekiau, kur buvau? Manęs tuoj neliks nė ženklo ir niekas nežinos, kad buvau atėjęs. Lenku likęs nebūsiu atėjęs, nes lenkams esu nereikalingas, o mes, lietuviai, net nesame pabudę. Tais pačiais metais apsispręsti padeda į rankas patekusi J. Basanavičiaus redaguojama „Aušra“. Toks egzistencinės baigties supratimas – reikia staigiai imti ir daryti!“- kalbėjo Arvydas Juozaitis.

 

Išvaikščiojęs Vinco Kudirkos tėviškės takais, Kudirkos Naumiesčio apylinkėmis, pašešupiais, paširvinčiais ir tiltu, nusilenkęs prie kapo, išnaršęs visus archyvus, perskaitęs V. Kudirkos raštus ir visas apie jį parašytas knygas, kurių išties nėra labai jau daug, A. Juozaitis sukuria gyvą, įtepmptą, splavingą ir aktualią šiam laikui dramą. Aktualią, kai tautinė savimonė sparčiai blėsta, kaip pastebėjo Maironio muziejuje vakarą vedęs Kauno rašytojų sąjungos pirmininkas Gediminas Jankus, tautinė savigarba ir atmintis tampa nepageidaujama, kai pasigirsta viešų komentarų net iš pačių literatų – lietuvių kalbos per daug, valstybinė kalbos komisija per griežta… Ar išliks Lietuva, kai kalbos nebeliks?

(Bus tęsinys)

Nuotraukų autorė G.Didžiapetrienė

 

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…