Pagiriamasis žodis… Šventajai!

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Šventosios miestelyje (kas nežino – keliolika kilometrų nuo Palangos Liepojos link) buvau lankiusis gal prieš dvidešimt metų. Prisiminimai buvo išlikę nekokie: užkampis, kur nelabai yra ką veikti, kur apsilankyti, ir kur daugiausia susirenka pamandravoti užsieniuose prakutę tautiečiai (atostogų sugrįžę emigrantai). Na, tie iš žemesniojo socialinio sluoksnio. Tie, kurie sukaupia atostogoms bent kiek daugiau pinigų ir sugrižę jaučiasi lyg bajorai – išlaidauja, sklaidosi, girtauja, rėkauja, ir panašiai.

Pasižiūrėjau į besibaigiančio rugpjūčio orų prognozę ir surizikavau bent vienai nakčiai palėkti iki šito „užkampio“. Jei nepatiks, para, kaip bebūtų, neprailgs, galų gale, bent ką tik išrūkytos (ar antrą, trečią kartą parūkytos) žuvies parsivešiu.

Apsigyvenau pačiame Šventosios centre – senuose, bet atnaujintuose poilsio namuose. Kadangi poilsiautojų nebuvo gausu, kambarį gavau už protingą kainą. Apie šiuos poilsio namus nieko nerašysiu – viską, kas nepatiko, pasakiau vadovui. Atsiprašė ir tvirtai pažadėjo susitvarkyti…

xxx

Pati Šventoji paliko visai gerą įspūdį. Visai kita, nei buvo prieš daug daug metų! Atsinaujinusi, pasikeitusi, išgražėjusi! Jūra – keli šimtai metrų smėlio keleliu per pušynėlį; kopų smėlis – švarutėlis, be jokių gyvių (ko nepasakysi apie Klaipėdos Melnragės ar Palangos paplūdimius, kur net prie jūros skruzdėlės neduoda ramybės). Vanduo pasitaikė šiltutėlis, taigi maudykis iki soties.

Pasilepinusi saulėje, grįžau į poilsiavietę ir, kiek pasipuošusi, išėjau pasivaikščioti po miestelį. Anksčiau pagrindinėje gatvėje būdavo vos vienas kitas prekybinis kioskelis, o dabar jų – spiečiai. Ko tik nori: nuo gintarinių paveikslų iki vyriškų palaidinių su necituotinu rusišku užrašu, nuo žaislų vaikams iki keptų spalvingų vaflių ar įmantrių ledų… Žuvų prekyba – kas keliasdešimt metrų, ko Klaipėdos Danės pakrantėje, o ir apskritai šiame mieste neteko matyti (pamenu, kai prieš kokį mėnesį Klaipėdos Akropolio aikštelėje vietinio paklausiau, kur gi tos „ką tik išrūkytos“ žuvies būtų galima surasti – pasakė, kad parduotuvė ant ratų čion atvažiuoja tik trečiadieniais ir šeštadieniais).

Taigi, Šventoji… Beždžionių tiltas – ten, kur ir stovėjo, beje, atnaujintas, taigi einant juo taip smarkiai kaip anksčiau nesiūbuoja. O Šventosios upėje jau nebereikia prakaituoti minant vandens dviratį – tokios pramogos siūlomos elektra varomais laiveliais su stogeliais, ant kurių įrengtos mini saulės elektrinės.

xxx

Prieš daug daug metų Šventosios bažnyčia buvo dar statoma (ir kam, galvojau, tokiam mažam miesteliui toooooks didžiulis statinys, stūksos pustuštis?), o dabar ji jau kone pagrindinis šios vietovės akcentas: didinga, švytinti ir matoma iš tolo. Tiesa, vidumi nelabai panaši į tradicinę bažnyčią. O gal ir gerai – kam tie dzingaliukai…

Nors vasaros sezonas dar nebuvo pasibaigęs, lankytojų bažnyčioje ne per daugiausiai – tik dalis krėslų buvo užimti. Vidaus aplinka – kukli, minimalistinė, ir tai, mano požiūriu – pliusas. Nepagailėjus 1 euro aukos, galima užsikabaroti į bažnyčios bokšto viršų ir pasigėrėti miestelio panorama bei jūros galybe iš paukščio skrydžio.

xxx

Ir suaugę, ir vaikai, susimokėję po keletą eurų, mielai fotografuojasi prie gatvėje stoviniuojančio vaikino, kuriam ant kaklo užsirangęs masyvus roplys. Prie kiekvieno kampo vaikams – visokiausių pramogų (cypiančių, amsinčių, burzgiančių, šviečiančių žaislų) ir, žinoma, kalnai skanumynų.

O miestelio centre, visai šalia „Bangos“ poilsiavietės, įsikūręs išties įspūdingai atrodantis atrakcionų parkas: mirguliuojančios karuselės, kaukiančios mašinytės, spalvingi laimės šuliniai, policijos miestelis, ir t. t. Mažyliai – net neabejoju – čia iš tėvų iškaulija paskutinius eurus…

xxx

Žingsniamačiui parodžius 15 000, susigriebiau, kad esu praalkusi. Šiuo atžvilgiu Šventoji nepasikeitusi: kaip ir anais laikais, daugiausia poilsiautojų spiečiasi prie „Paršelio rojaus“, „Titaniko“, ne ką mažiau – prie legendinio „Vikingo“.

Būtent „Vikinge“ man patraukliausia, jaukiausia aplinka, tai čia ir prisėdau. Lyg tyčia, tuo metu padavėjai susiruošė sveikinti savo kolegą – kaip „Su gimimo diena!“ neužtrauksi kartu! Galvojau, teks palūkėti, kol sveikinimo ceremonija baigsis, bet po kelių akimirkų visi bemat sugrįžo prie darbų, nes klientų – pilni staliukai… Jaunutė mergaitė pluoštą meniu tuojau pateikė ir man bei mano bendrakeleiviui. Užsisakėme rūkytos karkos su raugintais kopūstėliais, lašišos file kepsnį ir dar šio bei to…

Atsakingai patvirtinu: viskas „nuo – iki“ buvo be menkiausio priekaišto: greitai aptarnavo, greitai sulaukėme patiekalų, maloniai nustebino ir jų skonis, ir kiekis. Jei visai atvirai, vienu metu galvoje šmėstelėjo, kad tokio aptarnavimo galėtų pasimokyti ne viena Lietuvos didmiesčio kavinė, o panašūs patiekalai kur nors Kauno centre kainuotų turbūt dvigubai brangiau!

xxx

Palydėti besileidžiančią saulę reikėjo jau, kaip sakoma, „iš reikalo“: kur ten eisi į kambarį, kai jautiesi toks pilnutėlis…

Nors greitai temo, miestelio gatvėse šurmulys tik garsėjo. Taip, tokiu metu ir paaiškėja, kad poilsiautojų čia suvažiavę vis dėlto nemažai… O kai gausi žmonių minia linguoja, nieko keista, kad patys mažiausieji gali ir pasimesti.

Viena jauna moteris begal išsigando pasigedusi savo mažylio – iššokusi į gatvę, ėmė šaukti vaiką vardu, blaškytis į vieną ir kitą pusę. Vos prieš keletą minučių pralenkdama šią šeimą, mažylį mėlynu bliuzoniuku buvau įsidėmėjusi, taigi kai tik jis man pasipainiojo akyse jau vienas, iškart supratau, kad atsiskyrė nuo mamos. Ir jau pats nedrąsiai šūkavo „Mama“, „Mama“… Nuraminau, kad greitai jo mamytę surasiu. Ją, vos kvapą beatgaunančią, surado mano bendrakeleivis. Persigandusiai jaunai mamytei teko priminti, kad ant mažylio nesibartų ir jo netampytų, nes tokio amžiaus vaikas dar nelabai supranta, kad reikia eiti įsikibus mamai už sijono, kai jos rankos užimtos mažesnio broliuko ar sesytės vežimėlio stūmimu…

xxx

Naktis buvo, galima sakyti, bemiegė. Ne, nė kiek nepikta, kad iki 22 valandos visu garsu, lyg grotų už sienos, plyšavo atrakcionų muzika, o iki vidurnakčio – „Titanike“ nė kiek ne tyliau koncertavo du Donatai (ar jau kitaip tas ansambliukas vadinasi).

Gal esu per daug pretenzinga, bet tiesiog nelabai miegasi svetimoje lovoje, ant svetimos pagalvės.

Paryčiais vis dėlto užsnūdau… Kitą rytą – prie jūros, nes oras  buvo puikus: nelijo, nešalta, vandens temperatūra – apie 20 laipsnių. O 11 valandą jau teko rinktis savo daiktus ir priduoti kambarį.

Grįžau į Kauną lyg po savaitės poilsio. Nežinau, kaip kitiems, bet man „atsijungti“ nuo įprastos rutinos pakanka ir dienos ar dviejų.

Šventosios daugiau neignoruosiu – važiuosiu dar ne kartą. Viskas čia – kompaktiškiau, jaukiau, švariau, nei poilsiautojų nugultame kurorte, kur, anot šmaikščiojo Juozuko, pagrindinė gatvė – trydos spalvos…

 

Panašūs straipsniai