Fotografas Rimantas Dichavičius perdavė muziejui negatyvų kolekciją!

Santa Lingevičiūtė, Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialistė

 

Kiekvieno muziejaus kolekcijos papildymas – ypatingas įvykis, nes muziejaus funkcija yra ne tik kaupti, bet ir saugoti, analizuoti reikšmingą tautos palikimą. O jei tai dar garsaus fotografo – Rimanto Dichavičiaus – fotografijų negatyvai, kuriuose užfiksuoti Lietuvos kultūros ir meno veikėjai bei mūsų tautos etnografiniai objektai? Lietuvos nacionalinis muziejus savo kolekciją papildė kone 250 000 negatyvų. Tai didžioji menininko palikimo dalis – šeima pasiliko tik ciklą „Žiedai tarp žiedų“.

Daugelis fotografą Rimantą Dichavičių žino tik kaip aktų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ autorių, tačiau menininkas nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios ėmėsi fotografuoti įvairiausius Lietuvos regionus. Fotografuoti etnografinį palikimą dar trečio kurso studentą Dichavičių paskatino pirmoji jo etnografinė ekspedicija į Dieveniškes 1961 metais. Anot menininko, ekspedicija, kuriai vadovavo profesorė Pranė Dundulienė, buvo tarsi pirmas krikštas.

Po metų, padrąsintas savo bičiulio tapytojo ir skulptoriaus Aloyzo Smilingio, nusipirko motociklą „Java“ ir aplankė tokias vietas, kuriose ekspedicijos nelabai lankydavosi. Keliaudamas po kaimus, fiksuodavo kapines, piliakalnius, vienišas sodybas, paminklus, kryžius, akmenis,

apgriuvusias, apsamanojusias koplytėles. Fotografavo ir Baltarusijos lietuviškas salas: Gervėčius, Rimdžiūnus, Pelesą ir, pasak menininko, tose salose pajuto tikrą lietuvišką archajišką kaimą.

Fotografuojančiam menininkui įspūdį darė kaimo trobesiai, langų puošyba, žirgeliai ant namų kraigo. Pasak jo, per dainas, medinę liaudies skulptūrą, įvairius drožinius, koplytėles, papročius, apeigas liaudies menas saugo tautos dvasią. Vėlyvąją vaikystę ir paauglystę Rimantas Dichavičius praleido tremtyje – taigoje prie Uralo, pakeliui mirus motinai, vėliau seneliui, o tėvą ištrėmus į kitą lagerį, jaunuolis atsidūrė vaikų namuose Rusijos gilumoje, tad nenuostabu, kad fiksuoti Lietuvos kaimą, tautos etnografiją pastūmėjo ir asmeninė tragedija.

Priimdama Rimanto Dichavičiaus kolekciją, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė dėkojo ir sakė, kad menininkus paprastai vertina meno tarybos, žiūrovai, gerbėjai, kolekcininkai, tačiau nutinka ir taip, kad menininkų darbai, šiuo atveju Rimanto Dichavičiaus fotografija, pasitarnauja ir tautos istorijos tyrimams.

„Tokios kolekcijos tampa ypač svarbios ne tik kaip meno objektai, bet ir kaip istorijos liudytojai, nes fotografo Rimanto Dichavičiaus perduoti negatyvai – ne tik meno kūriniai, bet ir istorinio laikotarpio, žmonių kasdienybės, etnografinės aplinkos fiksacija. Tai vaizdinė istorija, padėsianti ir antropologiniams tyrimams. Svarbu priminti, kad muziejai ne tik kaupia gautą medžiagą, tačiau ją tyrinėja, vėliau iš jos gimsta parodos, kuriose lankytojui pasiūlomi kuo įvairesni pjūviai“, – pridūrė R. Kačkutė.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

www.kaunozurnalistai.lt prierašas:

Gal  vieno žymiausių Lietuvos fotografo, nusipelniusio meno veikėjo, valstybinės premijos laureato Rimanto Dichavičiaus  pavyzdys – perduoti muziejui savo kūrybą, paskatins ir ,,eilinius” šalies fotografus, kino bei video operatorius savo sukauptą kūrybą perduoti krašto muziejams, kurie viską ne tik išsaugotų ateities kartoms, bet ir po daugel metų  parodytų visuomenei?  Juk autoriams iškeliavus amžinybėn, niekam nebus įdomūs jo nei  ,,pozityvai nei negatyvai”, kurie po kurio laiko iškeliaus į sąvartyną…

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…