ŽODŽIAI, KURIŲ VIDUJE GALI BŪTI IR AKMENYS…

Daiva Burdienė, LŽS ir NŽKA narė

Kaunietė žurnalistė Daiva Budrienė su vyru Antanu jau daugel metų gyvena Londone, tačiau mūsų kolegė buvo ir yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė. Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje ji nedirba, tačiau be savo prigimtinės profesijos negali gyventi. Kūrybinį darbą pradėjusi ,,Nemune” žurnale, Daiva tęsia žurnale ,,Moteris”. Iš toli žvelgia gimtinėn, viską pastebi užsienyje, ir rašo ne tik savo socialiniuose tinkluose, bet ir siunčia į populiarų Lietuvos moterims skirtą žurnalą.

Paskaitykite, kokios įdomios Daivos Budrienės mintys…

 

Ž O D Ž I A I

– Suprantate, pasakė psichoterapeutas, – jie išvažiavo skirtingais traukiniais. Žodžiai ir darbai. Žodžiai iš pirmos platformos, o darbai iš dešimtos. Ir nesusitiks jie. Dažniausiai nesusikerta žodžių ir darbų keliai. Ir tik labai akylas žmogus gali pastebėti, kaip skiriasi žodžiai nuo darbų. Nes žodžiais žmogus gyvena paraleliniame, įsivaizduojamame, geresniame gyvenime, ne tame, kur ant žemės. O darbais jis gyvena kaip išeina. Kartais išeina tiesiai, o kartais – visai kreivai. Bet juk apie tai, kaip išėjo gali papasakoti tais žodžiais, kuriais tik nori. Ir patikėkite, tikrai atsiras tų, kurie priims jūsų žodžius už gryną tiesą.

Kiek problemų atsirastų žvėrims, jei jie galėtų kalbėti. Tarkim liūtas – prisivijo antilopę, laiko pavertęs, sukandęs už sprando, ir net seilės jam per barzdą varva, nes toks skanumas jo laukia, o ta, kad ims maldauti jos neėsti. Gražiausiais žodžiais į pačią liūto širdį taikydama, vadins jį Karalium, Geradariu, Valdovu. Verkdama tais vardais vardins, kiek vaikų liks našlaičiais, papasakos kiek nuostabiausių rytų Savanoje ji nebepamatys vien dėl vartotojiško liūto noro prikimšti pilvą mėsa. Juk galėtų ir jis žolės parupšnoti, kaip andai daugybė laukinių žvėrių rupšnoja, juk koks didelis dramblys štai užauga ir kaip puikiai gyvena ir vaikus veda vien vaisius ėsdamas – ne, ne nepasakys ji tų žodžių apie mėsą ir vartotojiškumą, mintyse tik, tyliai nekęs liūto, o jam sakys saldžiausius žodžius apie žvėrių vienybę, vėsų ir drėgną saulėtekį, kuomet pačiam brėkšme net mažiausias lapelis nesukruta, kokia ramybė auštant, koks grožis, kurio ji daugiau nebematys… nebent. Na nebent jis tiesiog jos pasigailėtų. Valdovas. Ir vieną akimirką, kažkuris žodis, tikriausiai kad geradaris – palies liūto širdį. Jis gal net dorai nežinos ką tai reiškia iš tikrųjų, bet tokia mažytė atlaidumo banga užlies jo valdovo krūtinę, jis nežinos kas tas atlaidumas yra, bet ta šiluma, kurią pajus, bus tikrai netikėta. Nepatirta. Ir jis paleis antilopės kaklą. Ir net nepasakys – eik pas vaikus. Valdovai daug nekalba. Jis tik truputį pasuks galvą į šoną ir įsmeigs žvilgsnį į horizontą. Tiesą pasakius, jis nežinos, kas yra horizontas, bet taip atrodys iš šono, kad žino. Valdovas. Tas žodis skambės jo ausyse ir jis jausis didelis ir visagalis, galintis net tai – paleisti savo grobį. „Durnelis. Sušvogš antilopė. Debilas. Išgama. Čmo- ji pasakys net rusiškai. Kad tu pakliūtum į spąstus, kad nupliktum ir iš tavo puošnios apykaklės liktų tik suvėlęs kuokštas. Kad tu nepaeitum mažiausiai dviem savo kojom – ji siųs tuos prakeiksmus mintyse, bandydama atsistoti. Apsišik tu stačias – ji jau sugargaliuos springdama, nes gerklė, stipriai sukąsta labai skaudės, – gal šitas šūdo krūva pažeidė kaklo slankstelį? – šmėkštelės mintis, bet dabar reikia atsistoti ir į kojas“. Ir ji atsistos. Aišku, kad neatsisuks į liūtą, kuris vis dar mįslingai žiūrės į horizontą, papenėtas antilopės žodžiais. Pasijutęs toks didelis ir geras, mielas ir švelnus, galintis pakeisti Savanos pasaulio tvarką. „Ar man tikrai reikia tų antilopių? Na kam man ta mėsa? Ir raugėju jos paėdęs, nes nebevirškina – refliuksas, pakosėju, kaip senis, kaulai jos kieti, prilenda į tarpdančius. Pasaulis keičiasi, gal tikrai keisti mitybos būdą ir man? Ir jėgų sutaupyčiau – nei vytis, nei draskyti ir kraujais kailį išsitepti…

Tokie tad žodžiai rasis jo galvoje ir jis beveik patikės, kad jis valdovas gali, gali gyventi kitaip. Taip jį paveiks antilopės žodžiai. Nes žodžiai yra paveikūs. Ir jis net neįtars, kad visi Savanos žvėrys ir ypač antilopių banda laiko jį glušu lengvatikiu, kuris nesupranta, nemoka atskirti žodžių tikrumo.

O tuo tarpu antilopė grįš į bandą. Jausis šlykščiai, jai skaudės kaklą – blemba, vis tik slankstelis, gerai jei tik patemptas, bet dar šlykščiau jai rasis gerklėj, iš kurios skrido tie pagyrų žodžiai liūtui. Ji gailėsis kiekvieno jam pasakyto gražaus žodžio ir prisieks sau ir kitoms tiesiog nepapulti dar kartą, net jei liūtas nustos medžioti. Tas išgama.

Dabar jau tikriausiai suprantate, kad vienintelė jūsų problema išmokti atskirti žodžius. Juokinga, bet tai didelis menas suvokti – kur tik žodžiai, o kur – darbai, – pasakė psichoterapeutas. Kurie žodžiai cukriniai avinėliai, o kurie granatos, kurios gali išsprogdinti smegenis. Kurie žodžiai šliužai, o kurie tik tešla sausainiams. Puri, saldi, jos norisi atsikąsti, net nežinant, kas viduje. O viduje gali būti žodžiai akmenys. ŽODŽIAI…

 

Nuotraukų autorius – buvęs ilgametis televizijos operatorius , LŽS ir NŽKA narys Antanas BUDRYS

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…