E. Drungytė: ,,Norisi išvykti ir nebeatsigręžti. Jei kas ir prilaiko, tai… J.Marcinkevičius!”

Erika DRUNGYTĖ, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė

Lietuva gerai žino ,,Nemuno” žurnalą, kurio vyr. redaktorė yra LRS ir LŽS narė Erika Drungytė. Drąsi, principinga kūrėja socialiniame tinkle pateikė savo pastebėjimus apie Lietuvos gyvenimo sopolius. Vieni jai pritars, kiti – piktinsis. Erika Drungytė, pernai apdovanota LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistiniu Garbės ordinu, viena iš nedaugelio kuri įvairiais klausimais ne tik turi savo nuomonę, bet ją viešina.

Lietuva gerai žino ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorę, LRS ir LŽS narę kaunietę Eriką Drungytę. Drąsi, principinga kūrėja savo socialiniame tinkle pateikė savo pastebėjimus apie Lietuvos gyvenimo sopolius. Vieni jai pritars, kiti – piktinsis. Kartais net geri atsiliepimai apie kolegas žurnalistus sulaukia keisto ,,savų” vertinimo, o Erika Drungytė, pernai apdovanota LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistiniu Garbės ordinu, viena iš nedaugelio ne tik turi savo nuomonę, bet ją viešina.

Mes suprantame, kad esame naujos ir labai galingos mėsmalės nasruose. Ji traiško ne tik pavienius dalykus, kuriuos mes išskiriame kaip žmogiškąsias vertybes. Ji traiško patį žmogiškumą. Taip atlaisvinamas kelias kažkam kitam. Kam?

Aukščiausio lygio politinės korporacijos su pagrindine jų smagračių sutepimo alyva – neaprėpiamo masto korupcija – nėra kažkokių nedemokratiškų ar nevakarietiškų valstybių požymis. Nes tai yra visų didžiųjų valstybių ir sąjungų požymis. Mes savo šalyje tai matome labai aiškiai.

Viską čia suka ne tik politinės korupcijos ir prostitucijos variklis, bet ir patys bjauriausi jausmai, kuriuos sužadinus žmogus suklumpa ir sužlunga. Apatija, neviltis, skausmas, depresija, o paskui sunkios priklausomybės bei nepagydomos ligos. Tokia schemutė.

Korumpuota ir kažkieno interesus ginanti teisėsauga, neįgali psichopatijos ir sociopatijos požymių turinti valdžia, totali žmonių gyvenimų kontrolė, jokio skatinimo, tik prievarta ir baime reguliuojamas „tvarkos” palaikymas, vieno asmens kultas, vieno miesto ir vienos partijos poligonas pasauliniams perkrovimo eksperimentams, sniego gniūžtės nuo kalno principu didėjantis tautos nykimo priežasčių kompleksas – emigracija, savižudybės, išaugęs mirtingumas, mažas gimstamumas, narkomanija, alkoholizmas, vaikų dingimas (apie 2000 kiekvienais metais!), augantis nusikalstamumas, „elito” neliečiamumas ir privilegijuotų nusikaltėlių nebaudžiamumas, „nereikšmingų” ir valstybei „pavojingų” žmonių psichologinis bei fizinis naikinimas, istorijos perrašymas, absurdo triumfas, patyčių ir cinizmo klestėjimas, teisingumo ir valdžios kontrolės nebuvimas, beribis parsidavėliškumas – visa tai užaugo iki tvinkčiojančios voties, kuri tikrai sprogs.

Neslėpsiu, vos vos laikausi čia. Vos vos, nes norisi išvykti ir nebeatsigręžti. Jei kas ir prilaiko, tai… Marcinkevičius. Žinau, kad norima naikinti pvz., Mykolaičio Putino memorialinį butą, bet išsaugoti Venclovų namus-muziejų. Kodėl tie venclovos tokie vertingi, vertingesni už Justiną? Pagalvokit…

O kodėl mane prilaiko Marcinkevičius? Nes šimtąjį kartą skaitau jo mintis tam „šventajam” Venclovai ir kitiems pabėgėliams svetur ir galvoju, kad dabar mes esame tame pačiame taške:

„Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis… Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį?

Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis?

Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“

 

P. S. Nuotraukose archyviniai dokumentai, kuriais remiantis Vytautui Žemkalniui iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje buvo leista emigruoti į Australiją (beje, kartu su vienu iš sūnų, o kitas sūnus liko Lietuvoje ir tapo tarybiniu profesoriumi), iš kurios jis grįžo 1959 m. Dokumentuose parašyta, kad jis nori emigruoti iš baimės dėl bolševikų teroro, kurį patyrė asmeniškai. Šis įrašas nesutrukdė V. Ž. giliu sovietmečiu grįžti į Tarybų Lietuvą pas sūnų V. L. ir atgauti prarastą nekilnojamąjį turtą bei gerą vardą. O reemigranto sūnui, dėsčiusiam marksizmą, važinėti į Australiją ir dirbti tarybinei visuomenei naudingą darbą.

 LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešiniai

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…