Profesiniai prisiminimai (ką man padovanojo Arvydas Sabonis)…

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Savo pirmąjį rašinį apie profesinius prisiminimus baigiau sakiniu, kad iki šiol stebiuosi savo drąsa, kuri, ko gero, labai padėjo tada, jaunystėje. Padeda ir iki šiol. Ir tikrai turiu pagrindo taip manyti!

Dabar – kiti laikai, bet pabandykime įsivaizduoti, kaip prieš 40 metų, tarkime, 1982-ųjų pavasarį, paprasta moksleivė iš Prienų rajono, publikuojanti savo kūrybą laikraštyje „Naujas gyvenimas“ ar žurnale „Moksleivis“,  užsispiria žūtbūt pakalbinti kylančią krepšinio žvaigždę Arvydą Sabonį! Ir savo pasiekia!

Išsiaiškinau, kad Arvydas Sabonis su tėvais gyvena Kaune, daugiabutyje netoli „Saulėtekio“ parduotuvės. Pavyko rasti jo tėvų fiksuoto telefono numerį (mobiliųjų dar nebuvo). Nieko nelaukusi, paskambinau tuo numeriu ir, atsiliepus turbūt motinai, drąsiai paprašiau prie telefono pakviesti Arvydą Sabonį.

Gal kiek sugluminta tokio drąsaus nepažįstamosios tono, toji moteris, išgirdau, šūktelėjo: „Arvydai, vėl kažkokia pana. Nėr namie?“  Arvydas mamai – „Paklausk, ko nori“. Motina ir paklausė. Aš – tiesiai šviesiai: esu Virginija, ketinu studijuoti žurnalistiką, noriu parengti su bendraamžiu Arvydu interviu.

Nežinau, ar ta moteris manimi patikėjo, ar kitos priežastys lėmė, bet, kažką su Arvydu pasišnabždėjusi (to jau neišgirdau), paprašė lukterėti, tuoj Arvydas prie telefono prieis. Yeeeesssss!

Jau nepamenu, ką su juo tada kalbėjau, bet po trumpo mūsų pokalbio pasijutau lyg į Everestą įkopusi! Sutarėme, kad rytojaus dieną, 10 valandą, jis mane priims į svečius. Gavau tikslų namų adresą. Tiesa, Arvydas užsiminė, kad jam reikės į treniruotę, tai kalbėtis galėsime maždaug valandą. Pakaks!

Mintyse pergalvojau, ko klausti – juk reikės skubėti. Ir, tiesą sakant, pajutau nemenką jaudulį. Arvydas – tai ne koks auksarankis bendraklasis ar nusipelniusi mokytoja… Jau tada apie jį sukosi dešimtys žurnalistų, kad tik rastų progą užduoti vieną kitą klausimą, kartu nusifotografuoti. O ką jau kalbėti apie paneles, kurios puikios išvaizdos vaikiną, ir dar išskirtinio talento krepšininką, buvo tiesiog įsikliopinusios… O tokiose sąlygose jaunuoliai labai greitai išpuiksta!

Sutartu laiku aš – prie buto durų. Jas atidarė pats Arvydas. Pirmasis įspūdis – na išties dangoraižis! Bet šiaip – malonus, besišypsantis, nė kiek nepasikėlęs būsimasis pašnekovas. Pakvietė vidun, nuėjome į jo kambarį. Arvydas atsisėdo ant sofos. Kai ištiesė kojas – kone per visą kambarį… Pradėjome kalbėtis ir pasijutau lyg bendraučiau su senu pažįstamu! Jokios arogancijos, jokio pasipūtimo, o juk jau buvo laaabai garsus! Atsinešė nuotraukų albumų, papasakojo apie pomėgius, iš kurių didžiausias – žvejyba; kalbėjomės ir apie mokslus, kuriems Arvydui – nuoširdžiai prisipažino – nelabai lieka laiko; apie treniruotes, kurių metu Arvydas labiausiai mėgsta žaisti… futbolą! Susizgribau, kad jau baigiasi mūsų susitikimo valanda, o Arvydas – tai nieko, suspėsiu… Oi, kaip širdį pamalonino tokie žodžiai!

Praplepėjome gal dvi su puse valandos. Atvirai, nuoširdžiai. Iki tol žinojau, kad Arvydas – nedaugžodžiaujantis, todėl supratau, kad man PAVYKO jį prakalbinti. O kai jau užsiverčiau savo užrašų knygelę (jokio diktofono tada dar niekas neturėjo), neatmenu – ar aš paprašiau, ar pats Arvydas pasiūlė savo nuotrauką prisiminimui. Ir net užrašė, kam ją dovanoja! Ir dar pakvietimą į varžybas Kauno sporto halėje pažadėjo – sutarėme, kaip jį man paduos prieš rungtynes, tik reikėtų ateiti iš tarnybinės pusės.

Išėjusi iš jo namų jaučiausi lyg devintame danguje.Tą pačią dieną parašiau ilgą interviu.

Kam jį pasiūlyti?

Nuvažiavau į „Kauno tiesos“ Sporto skyrių.

Susiradau duris, ant kurių parašyta „Skyriaus vedėjas“, ir drąsiai pasibeldžiau. Sėdi prie rašomojo stalo žilstelėjęs vyriškis (tai buvo dabar jau a.a. Kęstutis Andziulis). Prisistačiau, pasakiau, kad noriu pasiūlyti interviu su Arvydu Saboniu.

  • Kąąąąą? – iki šiol skamba ausyse apstulbusio skyriaus vedėjo žodžiai. – Su Saboniu? Ką tu čia mergele sugalvojai? Ir kam reikėjo su juo interviu rašyt? Ir taip nosį užrietęs!
  • Bet jis juk ir gali nosį riest! Toks žaidėjas! – atkirtau, jau suprasdama, kad nieko nebus. Ir pasisukau durų link.
  • Palauk, parodyk, – staiga susidomėjo Andziulis.

Skaito vedėjas mano tekstą, o aš įdėmiai stebiu jo reakciją. Atrodo, patinka.

Perskaitęs interviu, K. Andziulis šyptelėjo ir tarė: „Visai neblogai tu čia mergele, kaip sakei vardas, Virginija, parašius. O tu mokaisi ar jau baigus žurnalistiką? Ne? Dar tik mokinukė?.. Na taip, jauna iš veido… Įdėsiu aš šitą tavo interviu, bet, žinok, reikės trumpint, niekas Saboniukui tiek vietos neduos. Jaunas dar, tegu nesužvaigždėja…“

Ir – negalėjau patikėti savo ausimis – Kauno miesto laikraščio Sporto skyriaus vedėjas, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime, pasiūlė man, moksleivei, (o ne studentei ar juolab žurnalistei!) parašyti dar ką nors! Arba, pasakė, užeik kitą savaitę, pagalvosiąs temų.

Tai buvo kažkas wow!

Mano interviu su Arvydu Saboniu miesto laikraštyje buvo publikuotas gal po poros dienų. Aišku, gerokai trumpesnis, nei buvau parašiusi. Tai buvo pirma mano publikacija šiame leidinyje. Bet, žinoma, ne paskutinė.

xxx

Kitus interviu su Arvydu Saboniu parengiau jau dirbdama žurnaliste, įgijusi nemažą žurnalistinės veiklos stažą.

Žinodama Arvydo ne per didelę meilę žiniasklaidos atstovams, stengdavausi neįkyrėti su banaliais klausimais, ir niekada nebuvo taip, kad Arvydas drėbteltų – ačiū, daugiau atsakymų nebus. Nežinau, gal tai lemdavo bendri mūsų būdo bruožai – nuoširdumas bei paprastumas. O gal tiesiog „nekibirkščiuojantys“ biolaukai…

Virginijos asmeninio albumo nuotraukose – Arvydo Sabonio dovanota nuotrauka su vardiniu užrašu; Virginijos kiti interviu su Arvydu.

Jei dar neatsibodo – laukite tęsinio.

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…