Profesiniai prisiminimai: buvo visko… Bet tas „viskas“ ir užgrūdino!

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Buvo mano gimtadienis, ir LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis parašė gražų sveikinimą ir… straipsnį apie mane. Išgyrė, net raudonavau skaitydama… Viena vertus, smagu, jei tikrai vienas žinomiausių šalies žiniasklaidos autoritetų taip apie mane galvoja, bet, kita vertus, esame su Vidu ir karštai diskutavę, ir likę kiekvienas prie savų nuomonių. Jis mano asmeninės šventės proga greičiausiai sąmoningai nutylėjo daugumos galbūt neigiamai vertinamus bruožus – begalinį užsispyrimą, tvirtą nuomonę. Mat jei jau ko „įsikandu“ ir tuo nedvejodama tikiu, ginčysiuosi iki begalybės…

Gražūs Vido žodžiai paskatino perbėgti mintimis apie jau nueitą profesinį kelią, kuris, nieko keista, buvo ir „į kalniuką“, ir – į „smegduobes“. Tai neišvengiama, ypač pasirinkusiems žurnalistiką. Ką noriu pasakyti? Ogi vieną vienintelį dalyką: kas pernelyg romantizuoja šią profesiją, turėtų atminti, kad žurnalistas ne vien pagarbos susilauks visuomenėje – neabejotinai teks susidurti ir su įžeidžiomis replikomis, piktais palinkėjimais, gal net prakeiksmais. Ypač dabartiniais laikais, kai kiekvienas „trečias brolis“ pasiruošęs kibti į atlapus už tai, kad jam nepatiko tai, kas parašyta. Nesvarbu, kad – tiesa. Todėl viso to neišsigąsti ir toliau keliauti žurnalistikos labirintais galės tik tas, kuris bus pasiruošęs visokiems netikėtumams.

 

Kas man, dabar jau brandaus amžiaus žurnalistei, labiausiai įsiminė, vertinant profesinio kelio ypatumus? Turbūt stipriausiai „dūšią sujudinęs“ ir prie profesinio pasirinkimo didele dalimi prisidėjęs įvykis – kai dar mokydamasi pradinėje mokykloje į tuomet leistą „Lietuvos pionierių“ parašiau straipsnelį apie kaimynų paauglio anūko lizde surastų ką tik išsiritusių paukštelių egzekuciją. Pamačiusi, ką tas vaikėzas su bejėgiais gamtos padarėliais išdarinėja („skiepija“, kol tie nugaišta!), kaliau tekstą į minėtą laikraštį. Nes tiesiog negalėjau to neparašyti. Tiesa, rašiau be pavardžių, nenurodydama vietovės. Parašiau neilgą, bet jautrų vaizdelį – ką pamačiau, ką su tuo vaikėzu kalbėjausi, kaip jis iš manęs pasišaipė, kai bandžiau sugėdinti. Tik sugėdinti ir tegalėjau, nes jis, nors už mane ir jaunesnis, buvo gan aukštas, stambus, tvirtas ir stiprus paauglys.

Už šį straipsnį gavau labai aukštą apdovanojimą (tada deficininį pripučiamą čiužinį ir M. Ostrovskio knygą „Kaip grūdinosi plienas“ su gražiu įrašu nuo redakcijos ir antspaudu; iki šiol išsaugojau tik knygą – čiužinys greitai prakiuro ir teko išmesti). Tačiau šį mano džiaugsmą kiek apkartino… to vaikėzo dieduko reakcija. Nors ir ne pionieriško amžiaus, „egzekutoriaus“ diedukas vis dėlto perskaitė mano straipsnelį, nepaisant to, kad nebuvo nei pavardžių, nei vietovės, iškart savus atpažino, ir… ant mūsų kaimo ūmai užslinko „debesys“, prasidėjo „perkūnija“.

 

Ką ta piemenė rašinėja!“ – kelias dienas plūdosi diedukas, vis pridurdamas, kad ką norės jo kaunietis anūkas, tą ir darys!

Nemoku apsakyti, kaip tas kaimynas ant manęs už tai supyko! Net mamai už tą mano rašinį nuo jo kaip reikiant kliuvo. O žinote, ką jis mano mamytei prikišo? Kad jos broliai – banditai, prieš Tarybų Lietuvą kariavo! Už tai juos, bjaurybes, ir sušaudė, o likusius gyvus šeimos narius ištrėmė į Sibirą! Va, girdi, kokie niekšai esate, savo nuodėmingų artimųjų nematote, o šūdniekį, kad kažkas nugaišino paukščiukus, jūsų vaikai aprašinėja!

Taip, teisybę tas kaimynas pasakė – mamytės broliai Prankos tikrai buvo partizanai. Tikrai kovėsi už Lietuvą. Ir tikrai buvo nušauti. Dabar vieno jų kapas – Prienų senosiose kapinėse (galiu pridėti ir foto, kurioje antras nuo viršaus įvardytas Pranka Motiejus – Ispanas, žuvęs 1946 metais), o kito mamytės brolio, Antano Prankos – Lietuvos partizano – kapo vieta net nėra tiksliai žinoma, nes buvo nušautas kažkur prie Išlaužo tvenkinių. Ten pastatyta tik atminimo lenta.

Apie tai, ką teko mamytės šeimai (likusiems gyviems mano močiutei, mamytei ir jaunesniam broliukui Vytukui) iškentėti tremtyje (paaiškėjus, kad vyresnieji broliai Prankos kyla į kovą dėl Lietuvos, rusų valdžia artimuosius kaipmat išgabeno į Sibirą), nerašysiu, nes apie tai būtų galima parengti atskirą knygą. Pagaliau, nebesinori plėšyti ir taip negyjančių žaizdų.

Tačiau įvertinus tų laikų santvarkos ypatumus, nesunku įsivaizduoti, kad keleto paukščiukų nugalabinimas tada iš tiesų atrodė tik dėmesio neverta smulkmena prieš „banditų nusikaltimus“.

Bet vietoj to, kad to piktojo kaimyno ir sadisto jo anūko būčiau išsigandusi, suglaudusi sparnelius ir daugiau nedrįsusi imti į rankas plunksnakočio (tada kompiuterių juk nebuvo!), aš intuityviai pajutau, kur turi būti mano vieta. Ir tik su dar didesniu polėkiu ėmiau veržtis į žurnalistiką. Nieko neišsigandau! Nieko nebijojau! O priešiška reakcija, kai jaučiausi esanti teisi aš – ne tas sadistas kaimyno anūkas ir jį aklai ginantis diedukas – man suteikė dar daugiau drąsos nepasiduoti! Kaip yra pasakęs Vinstonas Čerčilis: „Niekada, niekada, niekada nepasiduok!“ Tada apie šiuos žodžius net nebuvau girdėjusi, bet jau dešimtmetė supratau, kad kovojant už savo įsitikinumus – nereikia pasiduoti. Patikslinsiu: jei tikėjau, kad tiesa – mano pusėje, buvau (ir iki šiol esu!) pasiruošusi viskam. Kartu jokiu būdu neteigiu, kad esu teisi visada!

O apie „banditus“ – Lietuvos partizanus, kurie žuvo už mūsų šalies laisvę, iš mamytės buvau girdėjusi tiek visko, kad jau seniausiai pasakomis apie S.Nėries kartu su kitais parsidavėliais iš Maskvos atvežamą saulę netikėjau, turėjau kitą nuomonę… Tiesą sakant, net dabar stebiuosi tuomete savo drąsa…

Nuotraukos iš asmeninio žurnalistės Virginijos Grigaliūnienės archyvo

Kam įdomu, laukite tęsinio…

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…