VALDŽIOS ,,BULDOZERIS“ , KURIS NUSTUMS 26 METŲ SULAUKUSĮ SRTRF, PAJUDĖJO

Dvidešimt šešerius metus Spaudos radijo ir televizijos fondas (SRTRF), kurio steigėjų yra dvi dešimtys visuomeninių ir kūrybinių organizacijų, finansavo Lietuvos žiniasklaidos projektus. Šio fondo Seima nenaikina, bet vyriausybė jo nefinansuos. Tai ne klinikinė mirtis, o sąmoningas nužudymas dėl … pinigų.

SRTRF aš dvejus metus atsovavau Lietuvos žurnalistų sąjungą ir Lietuvos žurnalistų draugiją, buvau išrinktas Tarybos pirmininku. Viską žinau ,,iš vidaus”, kas ir kodėl taip nori turėti piniginę savo rankose.

Iki šiol tylėjau, nekalbėjau, nerašiau, kad neatrodytų, jog aš noriu išsaugoti save Fonde. Ne, man asmeniškai jis seniai nereikalingas, bet daug žiniasklaidos priemonių tik ir išgyvena iš valstybės teikiamų pinigų projektams, tik ne tiesiogai. Dabar valdžia jau gales groti pirmu smuiku, nes Kultūros ministerija yra viena iš trijų Medijų rėmimo fondo steigėjų. Man svarbiausia,  buvo ir yra,  tiesa, teisingumas, dora. Apie tai kitą kartą… Šiandien pristatome Lietuvos menu kūrėjų asociacijos prezidento Jono Staselio  DELFI portalui parašytą straipsnį.

 

Kiek parama žiniasklaidai turi būti kontroliuojama valdžios?

 

Medijų fondo siūlymo aiškinamajame rašte nėra konkrečių aiškių argumentų, dėl kurių būtų reikalingą steigti naują fondą, o ne tobulinti esamą SRTRF. Pačiame aiškinamajame rašte rašoma, kad pokyčius riboja Visuomenės informavimo įstatymu nustatytas baigtinis programų ir temų sąrašas. Atnaujinti Lietuvos žiniasklaidos (medijų) paramos modelį taip, kad pagrindiniai jo veiklos tikslai ir uždaviniai atitiktų Lietuvos visuomenės informavimo aplinkos poreikius, galima ir nekuriant naujo fondo, o įstatymiškai praplečiant valstybės pagalbos žiniasklaidai mechanizmą. Siūlytume vadovautis Medijų tarybos posėdžio sprendimu, kuris nepritarė naujo Medijų fondo kūrimui, o rekomendavo atnaujinti dabar veikiantį.

Vadovaudamiesi šia rekomendacija SRTRF dalininkai ir Taryba jau ėmėsi Fondo valdymo modelio atnaujinimo darbų. Šiuo metu Kultūros ministerija yra tik vienas iš dvidešimt vieno dalininko, o įvykus permainom – taps vienu iš trijų, įgydama ženklią galios persvarą vykdant žiniasklaidos finansavimą, tuo sparčiai mažėtų Lietuvos demokratijos indeksas ir stiprėtų valdžios įtaka nepriklausomam žodžiui. Tuo pačiu įstatymo pakeitimu planuojama įgalinti ministeriją tvirtinti naujojo Medijų Fondo finansuojamų projektų teikimo taisykles, kurios numatys kas, kaip ir už kiek bus finansuojama.

Šiais tarsi „nekaltais“ pakeitimais didės Valdžios įtaka žiniasklaidai per finansavimą, kas yra ydinga demokratijos požiūriu ir gali sukelti korupcijos riziką, ypač politinės. Nors sudaroma regimybė, kad naujojo fondo ir administracijos, ir Tarybos nariai turi nutraukti savo politinę veiklą, tačiau naujai kuriamo Fondo daugelis įtakos svertų atitenka konkrečiai Kultūros ministerijai, kuriai vadovauja politinio pasitikėjimo komanda. Jau dabar Kultūros ministerijos suburtoje darbo grupėje, svarstančioje „būsimo“ Fondo programas, finansavimo paskirstymus, reikalavimus projektams, pasigirsta frazių apie suinteresuotų asociacijų vizitus ir kokius tai susitarimus su Premjere.

Kalbant apie socialinį dialogą ir socialinę sanglaudą – toks trijų dalininkų parinkimas, kai vienas dalininkas yra Valstybės įgaliota institucija, o kiti du dalininkai atstovauja žiniasklaidos darbdaviams – prieštarauja socialinės sanglaudos principams ir nėra susijęs nei su socialine integracija, nei su socialiniu solidarumu. Jungtinės Tautos dar 2007 m. Socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus.

Šiuo metu žiniasklaidai skiriama parama per SRTR Fondą, kuris turi 21 dalininką, kas užtikrina bent bazinį socialinės sanglaudos principų taikymą. Vyriausybės programoje, kuria nuolat remiamasi kalbant apie naujo Fondo kūrimą, kalbama tik apie atnaujintą medijų rėmimo modelį, o ne naujo administravimo modelio sukūrimą, todėl naujo Fondo kūrimas neatliepia Vyriausybės programos siekinių. 2021 m. gegužę Seimo narės Liudvikos Pociūnienės iniciatyva, minint SRTRF dvidešimtpenkmetį, vyko konferencija, kurioje buvo diskutuojama apie tai, kaip atnaujinti medijų paramos modelį. Konferencijos metu buvo sutarta, kad svarbu išlaikyti SRTRF nepriklausomumą ir, atnaujinus modelį, žiniasklaidos finansavimą tęsti būtent per SRTRF. Jau po konferencijos, elektroniniu susirašinėjimu tvirtinant rezoliucijos formuluotes dalyvavo ir kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius bei Deividas Velkas (Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vadovas), kurie šiai rezoliucijos formuluotei neprieštaravo: „atsižvelgdami į Vyriausybės programos tikslus (84.3 p.), kuriuose numatyta užtikrinti „kultūrinio ir šviečiamojo pobūdžio turinio visuomenės informavimo tvarumą“, stiprinti žiniasklaidos laisvę, įvairovę ir nepriklausomybę, o taip pat Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansinį stabilumą ir nepriklausomumą“.

Praėjus metams, pusantrų – jau girdime apie „pasikeitusias aplinkybes“, neva Vyriausybės programoje numatytas „medijų rėmimo fondų modelis“ yra ne tik finansavimo, bet ir administravimo modelis. Nors „Vyriausybės programos projekto (darbo), iniciatyvos (priemonės), veiksmo pavadinimas“ Nr. 2.7.3. parašyta: „Atnaujinti medijų rėmimo modelį, užtikrinantį paramos tvarumą, žiniasklaidos nepriklausomumą ir prioritetines paramos sritis“. Kaip aiškėja – valdžia, žadėdama „užtikrinantį paramos tvarumą“, kartu įvykdo ženklią invaziją į Fondo administravimą ir nori dalyvauti paramos lėšų paskirstyme, taip suprasdama „žiniasklaidos nepriklausomumą“. Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) nuosekliai, nuo pat 2021 m. Seime vykusios konferencijos, kalba apie nepriklausomo Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo išlaikymo būtinybę, o ne naujo, senųjų laikų „trijulę“ primenančio, trijų dalininkų Fondo steigimą. Apie tai LMKA yra pasisakiusi ne kartą, tam pritarta ir 2022 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės konferencijos rezoliucija, kuri buvo išsiųsta LR Seimo kultūros komitetui, LR Kultūros ministerijai, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, LR Prezidento Švietimo, mokslo ir kultūros grupei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei: „Lietuvos meno kūrėjų asociacija politikų grupes kviečia susilaikyti nuo inicijuotų nepagrįstų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) pertvarkų. SRTRF, kaip nepriklausomo fondo, per kurį skiriama parama kultūros ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje, veikla tobulintina, tačiau kviestume daugiau dėmesio skirti Fondo veiklos ir finansuojamų sričių plėtrai, atsižvelgiant į konferencijos, kuri įvyko 2021 m. gegužės mėn. Seime, rekomendacijas:

1. Parama kultūros ir šviečiamai veiklai turi išlikti pagrindine SRTRF misija; 2. Turi būti steigiamos naujos programos, jeigu joms Seimas ir Vyriausybė skirs papildomus asignavimus (bendras SRTRF biudžetas turi būti didinamas mažiausiai iki 10 mln. eurų); 3. Turi būti susilaikoma nuo SRTRF valdymo pertvarkų, kurios mažintų Fondo nepriklausomumą.“ Lietuvos meno kūrėjų asociacija nuo pat šio klausimo diskusijų pradžios pritarė Medijų rėmimo modelio atnaujinimui, kas ir numatyta Vyriausybės programoje: „Atnaujinti medijų rėmimo modelį, užtikrinantį paramos tvarumą, žiniasklaidos nepriklausomumą ir prioritetines paramos sritis“, tačiau nepritarė naujo Fondo kūrimui, kuris perimtų šiuo metu veikiančio (jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus) SRTRF funkcijas. SRTRF ir toliau galėtų atlikti tą pačią misiją – finansuoti žiniasklaidos projektus, pagal atnaujintą finansavimo modelį. Kuriant naują Fondą didės Valstybės ir valdžios įtaka žiniasklaidai per finansavimo paskirstymą. Dalininkai paliekami tik trys, kurių vienas – Valstybė (per Kultūros ministeriją) ir dvi žiniasklaidos darbdavių asociacijos tarp kurių narių yra tiesiogiai suinteresuotų gauti valstybės paramą žiniasklaidai, nes jųjų pagrindinė veikla ir yra tik žiniasklaidos srityje, o Nevyriausybinio sektoriaus atstovai paliekami nuošalyje.

Tad paliekant šias dvi asociacijas trijų Fondo steigėjų atveju sukuriamas netolygus konkurencinis balansas, galintis iškreipti skaidraus Fondo valdymo siekiamybę. Mažesnis dalininkų skaičius mažina fondo veiklos skaidrumą, o didesnis dalininkų skaičius stiprina platesnį visuomenės atstovavimą ir žiniasklaidos paramos procesų stebėseną. Numatant jog du iš trijų kuriamo Fondo dalininkų yra leidėjų asocijuoti atstovai, atstovaujantys darbdavių interesams – niekaip nėra atstovaujami medijų kūrėjai ir kūrėjai per se, nors įstatymo pakeitimo formuluotėse minimi kultūros ar meno reiškiniai, meninės kūrybos sklaida. Priėmus siūlomą įstatymo pakeitimą sukuriama korupcijos rizika, kai du iš trijų dalininkų iš esmės atstovaus žiniasklaidos leidėjų interesams. Dalininkai tvirtins Fondo įstatus, kuriais savo veikloje vadovausis Fondas. Tarp siūlomų trijų dalininkų, kurių galutinių asocijuotų narių dauguma būtų nevyriausybinės organizacijos – nebelieka. Plačių diskusijų nei šiuo klausimų, nei apie naujo Fondo steigimą nevyko, iki pateikaint įstatymo pakeitimus Vyriausybei nebuvo surengti nei viena platesnė lauko diskusija ar forumas, išskyrus minėtą 2021 m. Seime vykusią konferenciją, kurios metu buvo pasisakyta už atnaujinto rėmimo modelio vykdymą per esamą Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Naujai kuriamo Fondo nepriklausomumas dar labiau ištirpsta, kai naujasis Fondas nebelieka atskaitingas Seimui, tuomet jis išnyksta iš Valstybės biudžeto sandaros įstatymo ir naujajam Fondui skiriama suma atsiduria po Kultūros ministerijos sparnu – bendrame Kultūros ministerijai skiriamų lėšų „katile“, o jo paskirstymas priklauso nuo pačios Ministerijos politinės vadovybės valios. Ministerijos (vienos iš trijų naujojo Medijų Fondo dalininkių) galias dar labiau susitirpina įstatymo pakeitimas, kuris numato, kad ministerija galės tvirtinti naujojo Fondo finansuojamų projektų teikimo taisykles, kuriomis nustatomos valstybės finansavimo programų paskirstymas, viešųjų konkursų tvarka, reikalavimai projektams, jų paraiškoms ir įgyvendinimui, taip pat kitos valstybės paramos administravimo ir teikimo sąlygos.

Pabaigai – nesenstanti Sokrato išmintis ir jos interpretacijos. „Nė vienas žmogus nesiims jokio, net ir menkiausio darbo, kurio jis nėra mokęsis, bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti“, – Sokratas. Jei jau ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį sugebame sugyventi su valdžia, kuri net deramai nesitardama su bendruomene priima sprendimus, galinčius lemti visuomenės intelektinio kapitalo augimo procesus ir galimybes – tai turėtume sugebėti bendrauti ir sugyventi tarpusavyje, kaip asmenybės, su visais aplinkiniais. Tik ar mums, kaip bendruomenėms, visuomenei ir Valstybei, tikrai tai pavyksta?

 

Panašūs straipsniai