55 METAI – KAIP VIENA DIENA!

Taip apie įspūdingą darbo žiniasklaidoje laikotarpį yra pasakęs visiems puikiai pažįstamas kaunietis Vidas Mačiulis. Iš tiesų, kai kuriems galbūt bus sunku patikėti, bet šis aktyvumu jaunuolį iki šiol primenantis kūrėjas net  55 savo gyvenimo metus atidavė mėgiamai profesijai!
 
Štai keli jaunojo žurnalisto prisiminimai:
1968-ųjų vasario 16-tąją Lietuvos radijo ir televizijos komitetas mane priėmė į Kauno TV, kurti ją buvo patikėta ELTOS korespondentui Vytautui Andrejaičiui. Amžinąjį atilsį jam ir visiems iškeliavusiems amžinybėn. Su Vytautu dviese buvom neilgai, nes kūrybinę grupę papildė TV režisierius Raimondas Čaikauskas, garso režisierius Algis Kučinskas, TV operatoriai Vacys Urbanavičius, Stasys Cechanavičius…
Gegužės 18-tąją iš dabartinio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio tiesiogiai buvo transliuota laida ,,Virš miesto aidi varpai”… Prieš tai LTV ,,Dienos panoramai” aš jau buvau paruošęs dešimtis kino siužetų iš miesto įmonių ir pakaunės kolūkių.
Norėčiau sugrįžti jaunystėn, bet ne į tuos laikus, kai buvo ,,viena partija ir viena tiesa”…
 
Šia ir kitomis progomis (jubiliejinių datų Vido darbo biografijoje šiemet yra ne viena) legendinis žurnalistas neatsimušė pakalbinti norinčių šalies žiniasklaidos atstovų, kas rodo, jog žurnalistikos mohikanas nepraranda populiarumo ir pagarbos.
 
Sveikiname LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininką ir mes visi – Kauno apskrities skyriaus nariai bei Valdyba, o apie visą gražų Vido Mačiulio žurnalistinį kelią siūlome paskaityti lrt.lt žurnalistės Eimantės Juršėnaitės parengtą išsamią publikaciją:
 
„Ne vieną rekordą pasiekęs žurnalistas Mačiulis: tikriausiai mano kraujas žalias ir pripildytas eterio“
 

„Esu Ožiaragis, o mes – tikrai ne plevėsos. Kaip sakau, jei jau pamilstame, tai iki grabo lentos: ir darbą tą patį dirbu, ir su žmona ta pačia tiek metų gyvenu“, – portalui LRT.lt sako legendinis žurnalistas ir laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis, minintis 55-erių metų eteryje jubiliejų. Šia proga jis leidosi į prisiminimus, o juose yra ir likimo ženklų, ir eterio kuriozų, ir bičiulystės su krepšinio žvaigždėmis.

Lietuvos valstybės atkūrimo diena V. Mačiuliui – dvigubai svarbi proga. Nors sovietmečiu švęsti Vasario 16-osios nebuvo galima, ši diena jo šeimos namuose buvo minima paslapčia.

„Tėvas buvo tikras patriotas. Taigi jis uždangstydavo langus, kad niekas aplink nematytų, ir iškeldavo vėliavą. Pamenu, kaip mus, tris vaikus, susodindavo prie radijo imtuvo ir klausydavomės „Amerikos balso“, – LRT.lt pasakoja žurnalistas. – Taip sutapo, kad 1968-ųjų vasario 16 d. mane priėmė į darbą televizijoje. Tądien nuvažiavau pas tėvą, pasipasakojau. Jis labai apsidžiaugė, kad pagaliau išeinu iš rajono laikraščio „Komunizmo vėliava“, kuriame pradėjau rašyti vos baigęs vidurinę.“

Nuo tos dienos jis televizijos eteryje darbuojasi jau 55-erius metus, 35-erius iš jų praleido Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, kur ir prasidėjo jo kelias televizijoje.

„Esu Ožiaragis, o mes – tikrai ne plevėsos. Esame labai pastovūs ir jei ko imamės, nuosekliai tęsiame. Kaip sakau, jei jau pamilstame, tai iki grabo lentos: ir darbą tą patį dirbu, ir su žmona ta pačia tiek metų gyvenu“, – šypteli sausį 77-ąjį gimtadienį paminėjęs žurnalistas.

Anot jo, svarbiausia įsėsti į savo vežimą, o jei jo ratai ims braškėti ar kokia detalė nukris, visada galima pataisyti ir važiuoti toliau. „Ir lankydamasis mokyklose moksleiviams sakau, kad svarbu nuspręsti, ką nori veikti, ir to nuosekliai siekti“, – priduria.

Jis pats sau žurnalisto kelią taip pat sako pasirinkęs dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, tik iš pradžių ne apie televiziją, o apie radiją svajojęs.

„Kulautuvoje, kur buvo mano vidurinė mokykla, buvo ir sanatorija, į ją atvažiuodavo nemažai meniškos prigimties žmonių, aktorių, poetų. Kartą mokyklos direktorė Valerija Smilgienė į mokyklą buvo pakvietusi sanatorijoje buvusį diktorių Vytautą Kybartą. Atsimenu, salėje užgesino šviesas, uždegė žvakes ir jis ėmė skaityti Maironio eiles.

Paskui pasakė, kad išvyksta į Vilnių ir galėsime išgirsti, kaip ankstyvą rytą jis prie mikrofono sakys: „Kalba Vilnius, dabar yra 6 val., klausykitės žinių.“ Tai mano širdyje įžiebė kažkokį žiburėlį, o kai baigiant šeštą klasę mokytoja paprašė ant lapuko užrašyti, kuo norėtume būti užaugę, ir savo norą įmesti į šampano butelį, aš parašiau, kad noriu būti radijo diktoriumi“, – prisiminimais į mokyklos laikus sugrįžo žurnalistas, dar vienu likimo ženklu vadinantis savo auklėtojo rengtą spektaklį, kuriame jam buvo paskirtas korespondento vaidmuo.

Svajonės apie radiją neblėso ir vyresnėse klasėse. Būsimam žurnalistui pro akis nepraslydo fizikos kabinete buvę garso stiprintuvai, tad, ištempęs laidus į koridorių, prijungė mikrofoną ir per pertraukas leisdavo muziką, darė pirmuosius savo interviu. Pakalbino ir mokyklos direktorę.

„Taip vis artėjau prie radijo. Būdamas 11 klasėje, savaitraštyje „Kalba Vilnius“ radau skelbimą, kad rengiamas vyrų radijo diktorių konkursas. Atėjau pasibandyti, o ten – gal per 100 žmonių, norinčių tapti diktoriais. Vis tik 1964-aisiais radijas buvo viskas – televizorių tada dar mažai kas turėjo.

Sekėsi neblogai, pabaigai paliko mus keturis. Per pertrauką prie manęs priėjo Kauno radijo jaunimo laidų redaktorius Vladas Daugėla ir paklausė: „Ar tu nori būti robotas?“ Atsakiau, kad noriu būti diktorius, o jis vis tiek užsispyrė, kad diktorius yra kaip robotas, skaitantis svetimas mintis.

„Tu gali būti radijo žurnalistu“, – nenusileido. Jau tą patį šeštadienį jis mane pasiėmė į studentų bendrabutį Vydūno alėjoje daryti reportažo apie tai, kaip merginos leidžia laisvadienį. Paliko jis mane viename iš kambarių su keliomis studentėmis, pasikalbėjome, o paskui V. Daugėla tik mestelėjo: „Juk sakiau, kad turi būti reporteriu“, – prisiminė V. Mačiulis.

Baigęs mokyklą, jis įstojo į Vilniaus universiteto Kauno fakulteto žurnalistikos studijas. Studijuodamas jau rašė rajono laikraščiui „Komunizmo vėliava“, toliau kūrė Kauno radijo jaunimo laidų redakcijai, kartu su diktore Regina Sakalauskaite kas antrą savaitę skaitė naujienas apie įvykius Kauno rajone. „Taip ir rašyti, ir eteryje naujienas skaityti išmokau“, – tarsteli jis.

Kai 1968-aisiais buvo nuspręsta Kaune įsteigti televizijos grupę, joje darbą gavo ir tada 22-ejų V. Mačiulis. Tiesa, nors į darbą buvo priimtas vasario 16 d., dokumentuose nurodyta pirma darbo diena – vasario 17-oji. „Įdomu ir tai, kad dirbau žurnalistinį darbą, tačiau tuo metu nei korespondento, nei žurnalisto etato nebuvo, taigi dokumentuose buvo parašyta, jog esu televizijos išleidžiantysis, – prisimindamas tų laikų kasdienybę šypsosi V. Mačiulis. – Kad ir kaip ten buvo, kadangi jau tada buvau darboholikas, per vieną iš pirmųjų darbo dienų su operatoriumi autobusu apvažiavome kelias įmones ir suruošėme 4 reportažus.“

Nors prisiminimus apie kelio televizijoje pradžią vadina saldžiais kaip cukrus, žurnalistas neslepia, kad anuomet darbo sąlygos buvo sudėtingos, tačiau entuziazmas vedė į priekį ir skatino ieškoti išeičių. Jis tik džiaugiasi, kad tokios patirtys jį kaip žurnalistą labai užgrūdino. „Galima būtų knygą parašyti – kiek visokiausių istorijų nutiko“, – šypteli legendinis televizijos veidas.

Su šypsena jis prisimena, kaip kurį laiką autobusu važinėjusiam žurnalistui galiausiai buvo išskirtas automobilis – nedidelis sunkvežimis, anksčiau vadintas „uaziku“. „Kadangi šalia vairuotojo sėdynės kitų sėdynių nebuvo, pasistatėme taburečių, ant jų ir prisėdome. Kartą, menu, nuvažiavome į Raudondvarį, į Mechanizacijos ir elektrifikacijos institutą, ten vyko respublikinis karvių melžėjų konkursas. Mes atvažiavome, ten jau sukinėjasi būrys žmonių, melžėjos susirinkusios. Iššoku per bortelį, man paduoda kamerą, iškeliu, iš paskos lipa kolega… Žmonės tik pečiais trūkčioja – štai kaip televizija važinėja!“ – nusijuokia V. Mačiulis.

Televizijos aušroje ir reportažai buvo rengiami kitaip – į kino juostą būdavo užrašomas vaizdas, o tekstą įskaitydavo diktorius, kaip fonas skambėdavo melodija. „Taigi su kolega Stasiu Dargiu sugalvojome, kad galima įsirašyti pašnekovo žodžius, o kadangi jų negalima uždėti ant reportažo taip, kad būtų išlaikytas sinchronas, pradėjome kurti pseudosinchroną, daryti savotišką hibridą.

Kartais pašnekovą filmuodavome iš toliau, kad nebūtų matyti lūpų, kartais eteryje skambant mano klausimui būdavo rodomas pašnekovas, o jam atsakinėjant kamera atsisukdavo į mane. Keista, kai pagalvoji, bet garsą įrašančių kamerų redakcijoje atsirado tik vėliau“, – atskleidžia V. Mačiulis.

Vis dėlto jis džiaugiasi, kad pastangos nelikdavo nepastebėtos ir žiūrovai negailėdavo pagyrimų: „Sakydavo, kad mes Kaune tarsi nuoširdžiau dirbame, nesijaučia to valdiškumo.“

Tas paprastumas pagelbėdavo ir kurioziškose situacijose. Anuomet studijose būdavo labai karšta, tad nenuostabu, kad ilgiau vedant laidą ant vedėjų veidų sužibdavo prakaito lašai. „Kartą neiškentęs nusivilkau švarką ir pakabinau jį ant kėdės. Tada tai buvo nepriimtina – vedėjas turėdavo laikytis aprangos protokolo.

Tačiau aš neiškenčiau, tiesiog pasakiau: „Lauke karšta, o studijoje – dar karščiau.“ Tada lyg niekur nieko toliau tęsiau laidą. Maniau, klius man už tai, bet per kito ryto pasitarimą vadovai tik pagyrė ir pasvarstė, ar tikrai reikia kankintis su tais kostiumais, – juokiasi pašnekovas. – Kitą kartą dėl karščio sprogo studijos žibintai, o šukės tiesiog pažiro ant manęs. Gal kiek išgąsdino, bet ir vėl nesutrikau – tarsi reikėjo atsiprašyti žiūrovų, o aš tiesiog kažką juokais pasakiau ir toliau vedžiau laidą.“

Kaune įkūrus LTV2 kanalą, ten gimė ir ne viena originali laida: „Laisvės alėja“, „Savaitės aidai“ ir kt. „Sekmadienio rytą“ V. Mačiulis vadino pirmuoju savo kūdikiu. Ne vienus metus šio žurnalisto darbas sukosi apie aktualijas, tačiau šiandien jis geriausiai žinomas dėl krepšinio.

„1979 m. Kauno sporto halėje pradėjau kurti laidas „Time Out“, jose prieš rungtynes kalbindavau žaidėjus ir trenerius. Buvau užsikrėtęs krepšiniu, tad pasiūliau kurti laidas apie šią sporto šaką. Taip 1992-ųjų sausio 11 d. atsirado „Krepšinio pasaulyje“, – pasakoja V. Mačiulis.

Ši laida jau tapo autoriaus vizitine kortele, o jį išvydę žmonės tiesiog uždainuoja pagrindinį laidos šaukinį. Rengdamas šią laidą jis tapo ne vieno krepšininko bičiuliu, kartu su jais šventė ir svarbiausias jų karjeros ar net asmeninio gyvenimo progas. Jam teko kalbinti ir legendinį 1939-ųjų Europos čempioną Praną Lubiną, ir visą būrį nepriklausomos Lietuvos krepšinio žvaigždžių – nuo Arvydo Sabonio, kurio vestuvėse šoko, iki Jono Valančiūno, kurį pažįsta nuo tada, kai šiam buvo 15 metų.

„Sako, kad krepšinio aistruolių kraujas yra žalias. Mano tikriausiai taip pat. Žalias ir pripildytas eterio – matyt, ne veltui nuo mažų dienų svajojau apie radijo eterį, vėliau atsidaviau televizijai. Pamenu, mano žmona tai pat buvo žurnalistė, laikraščių redaktorė, bet ji turėdavo laisvus savaitgalius, o aš apie tai negalvodavau – jei reikėdavo, dirbdavau be išeiginių.

Net vasarą, kai baigdavosi televizijos sezonas, atostogauti neidavau – juk prasidėdavo krepšinio rinktinės stovyklos, iš užsienio klubų sugrįždavo krepšininkai, negalėjau atsipūsti. Kai po 35-erių metų LRT nusprendžiau išeiti, gavau kompensaciją už kelerius metus nepanaudotas atostogas“, – pasakoja save darboholiku vadinantis žurnalistas.

Iš LRT jis išėjo 2003-iaisiais, tačiau prisipažįsta, kad iki šiol važiuojant pro LRT pastatą S. Konarskio gatvėje jam suvirpa širdis. Ir nors LRT jis paliko, televizijos nepalieka iki šiol, jo kuriama laida „Krepšinio pasaulyje“ išsiskiria ilgaamžiškumu – šią savaitę eteryje pasirodys 1246-oji laida.

Kaip LRT.lt sakė agentūros „Factum“ įkūrėjas Vytautas Navaitis, V. Mačiulio biografijoje – ne vienas išskirtinis pasiekimas. „Tiesa, dalis jo pasiekimų jau užregistruota, o kai kurie bus įregistruoti, kai bus baigti tvarkyti visi formalumai. Bet, iš esmės, 1991-ųjų sausio 13 d. jis tapo ilgiausiai – 10 val. 15 min. – be pertraukų tiesioginiame TV eteryje dirbusiu žurnalistu. V. Mačiulis taip pat yra vyriausias televizinės krepšinio laidos vedėjas, o jo „Krepšinio pasaulyje“ – ilgiausiai vieno autoriaus rengta ir ilgiausiai transliuojama teminė laida, eteryje pasirodžiusi daugiau nei 1200 kartų. Nuo 1968-ųjų dirbantis V. Mačiulis, agentūros žiniomis, yra ilgiausiai dirbantis televizijos žurnalistas“, – vardija V. Navaitis.

Pats V. Mačiulis skaičių pernelyg nesureikšmina – sako, kad daugiau nei pusę amžiaus tiesiog dirbo savo darbą. „Turbūt dėl to dar gyvas esu ir protą turiu – iki šiol nuolat galvoju, ką dar naujo gali sugalvoti, kaip padaryti kitaip nei visi. Su jaunimu konkuruoti sudėtinga, jie dabar tinklalaides daro, bet aš juk turiu didžiulį archyvą, galbūt verta jį vėl ištraukti į dienos šviesą. Tikiu, kad žmonėms bus įdomu prisiminti.

Man ir pačiam džiugu – štai neseniai Mantas Kalnietis baigė karjerą, o mano archyve – 2006-aisiais jo, dar visiško jaunuolio, duotas interviu. Mačiau visą jo kelią, jo pergales, traumas, sunkumus, džiaugsmus. Gavau ir išskirtinį jo interviu paskutinių karjeros rungtynių dieną. Kaip gali tuo nesidžiaugti? Man darbas televizijoje – ir pomėgis, ir džiaugsmas“, – patikina legendinis žurnalistas, vasario 16-ąją minintis 55-mečio eteryje jubiliejų.

 

kaunozurnalistai.lt inf.

lrt.lt ir V. Mačiulio asmeninio albumo nuotraukos

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…