3. Pranas Dailidė. DR. J. PURICKIS — DIPLOMATAS

Metrasti_II.jpgPavartę diplomatinės teisės vadovėlius, užtiksime taip atvaizduotą diplomato idealą. Diplomatas turi giliai jausti siekiamą tikslą, turi gerai suprasti sunkumus, stovinčius skersai kelio, šio tikslo siekiant,-ir taip pat gerai mokėti pasirinkti priemones minėtiems sunkumams nugalėti. Diplomatas turi būti patvarus savo siekimuose ir pastangose, jis turi sugebėti budėti neišsiblaškydamas ir veikti nenuvargdamas, nepailsdamas.

Diplomatas turi būti pastabus, sugebąs greitai orientuotis, drauge santūrus, mokąs laikytis nesivaržydamas, bet sykiu nesijaudindamas, susivaldydamas. Jis turi turėti gilų gyvenimo prityrimą ir žmonių pažinimą greta plačios erudicijos ir visokeriopų žinių. Diplomatui yra privalomas protingumas visokiais atvejais, maloni ir patraukiama elgsena, o visų daugiausia jis turi turėti lankstumo ir vikrumo derybose. Greta to viso jis turi mokėti gražiai kalbėti ir lengvai improvizuoti.




Suprantama, kad visos šios dorybės retai susitelkia viename žmoguje. Ir diplomatijos istorija tegali iš viso nurodyti tik kelis tokio idealaus diplomato pavyzdžius. Tačiau, kas pažinojo dr. J. Purickį, tas gali patvirtinti, kad jis turėjo ne vieną aukščiau minėtųjų diplomato ypatybių. Pirmiausia čia reikia pažymėti nepaprastą dr. J. P. darbingumą. Jis mokėjo dirbti už kelis ir beveik niekad neatrodė nuvargęs. 

Dar mažiau kam teko girdėti velionį nusiskundžiant dėl nuvargimo. Jis visuomet buvo pasiruošęs atlikti ne tik eilinį savo darbą, bet ir prisidėjusį nau¬ją. Tuo tik ir galima išaiškinti tą faktą, kad dr. Purickis, dirbdamas daugelyje visuomenės organizacijų, visur buvo naudingas, visur vaidino vadovaujamą vaidmenį. Šioji jo būdo ypatybė buvo labai jam reikalinga, kai jis 1290. VI. 19 d. perėmė Užsienių Reikalų Ministerijos vadovybę. Čia jis rado plačią dirvą, kurioje jo darbštumas ir darbingumas visu pil

numu galėjo pasireikšti. Šiandie jau užmirštamos pamažu tos sąlygos, kuriomis tuomet reikėjo dirbti.


Užmirštama, kad pirmaisiais po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metais nebuvo dar nei nustatytų Lietuvos valstybės sienų, nei valdžios aparato, nei finansų, nei gerai suorganizuotos krašto apsaugos. Pati Lietuvos valstybė nebuvo užsienio pripažinta. Daug kur buvo galvojama apie senosios Rusijos imperijos atstatymą. Dėl to reikėjo labai mylėti savo kraštą, reikėjo labai tikėti lietuvių tautos ateitimi, kad tokiomis sąlygomis būtų galima visą save aukoti darbui karo griuvėsiuose atstatomos valstybės vardan. Tik tokio didelio pasišventimo savo sunkioms užsienio reikalų ministerio pareigoms dėka d-rui J. Purickiui pavyko atlikti tuos didelius uždavinius, kuriuose tuomet statė savo užsienio reikalų ministeriui besikurianti valstybė.

Daug pagelbėjo čia d-rui Purickiui ir jo platus išsilavinimas. Jis nesitenkino mokykloje įgytomis žiniomis. Visas gyvenimas jo buvo lyg skirtas tų žinių papildymui. Jis nuolat skaitė. Kas yra matęs jo knygyną, tas supras, kaip jis mylėjo mokslą ir kaip jis siekė vis naujų ir naujų aukštybių. Dėl to jis lygiai gerai nusimanė apie painius politikos ir ekonomijos klausimus, kaip ir apie visai neprieinamus eiliniam skaitytojui matematikos, astronomijos bei fizikos dėsnius.

Jis mokėjo taip pat pažinti žmones. Tai buvo labai svarbi ypatybė užsienio reikalų ministeriui, kuris turėjo organizuoti pačios ministerijos aparatą ir diplomatinių bei konsularinių atstovybių tinklą užsienyje. Daug tuomet buvo pasisiūliusių į aukštas užsienio reikalų vadybos vietas. Bet iš jų buvo išrinkti tik labiausiai tinkami.

D-ras Purickis turėjo ir retą dovaną neparodyti savo susijaudinimo,ir laikytis ramiai net ten, kur kitas tikrai neišsilaikytų. Mes žinome, kad tai buvo tik diplomatinis gabumas, kurs pačiam velioniui kartais gana sunkiai atsiliepdavo. Paslėpdamas sielos gelmėse savo pergyvenimus, velionis kartais nepigiai įgydavo išorinio ramumo išvaizdą.

Pagaliau reikia pažymėti tą malonią ir visus patraukiančią dr. Purickio elgseną, kuri nuginkluodavo net velionio priešininkus ir jo bendravime su žmonėmis duodavo jam laimėjimą ten, kur neveikė įtikinimas. Šioji jo ypatybė buvo tuo labiau brangintina, kad ji jungėsi su giliu dr. J. Purickio protu, mokėjimu visokiomis aplinkybėmis susirasti reikiamą žodį.

Visos nurodytosios ypatybės leido dr. Purickiui pasižymėti, kaip gabiam diplomatui, tiek jam esant Lietuvos atstovu Berlyne, tiek vėliau, einant Kaune užsienio reikalų ministerio pareigas. Per 18 jo ministeriavimo mėnesių Lietuva ne tik sutvarkė savo sienų klausimą, bet ir tvirtai atsistojo, kaip lygiateisis tarptautinio bendravimo narys, kultūringų valstybių eilėje. Per tą, palyginti, neilgą laiką Lietuva pasirašė 22 stambesnes sutartis su svetimomis valstybėmis, kurių tarpe buvo taikos sutartis su Rusija, sutartis dėl arbitražo komisijos sienoms su Latvija nustatyti, Suvalkų sutartis su Lenkija ir eilė kitų didelės reikšmės tarptautinių aktų.

Daug buvo padaryta, dr. Purickiui ministeriaujant, ir taikos sutarčiai su Rusija įvykdyti. Ypatingo dėmesio velionis kreipė į Baltijos valstybių susiartinimą. Kaip geras Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių tarptautinės būklės žinovas, dr. Purickis iš pirmųjų šių valstybių savarankiško gyvenimo metų siekė patikrinti jų nepriklausomybę, sudarant šių valstybių sąjungą. Šioji idėja susilaukia dabar pamažu savo įvykdymo. Bendrai imant, Purickio laikais buvo padaryta pradžia daugeliui naudingų sumanymų, nustatyta mūsų užsienio politikos kryptis įvairiais klausimais. Čia d-ras Purickis yra daug nusipelnęs mūsų kraštui.

* Pr. Dailidės kalbos, pasakytos per gedulingą velionio minėjimą Kaune, Karininkų Ramovėje, 1934 m. lapkričio 25 d., santrauka.

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…