2. Vincas Kemežys. A. A. DR. J. PURICKIS

Metrasti_II.jpgNors a. a. dr. Purickį jau negrąžinamai yra priglaudusi šaltoji žemelė, tačiau iki šiol negalime apsiprasti su mintimi, kad jo mūsų tarpe nėra. Per daug rišo mus su juo ne tik profesiniai reikalai, bet ir žmogiškumo saitai, kad jo šviesus atminimas mūsų nevaldytų, kad mes juo negyventume. O tačiau nors jis buvo mums ir labai artimas, bet jo gyvenimo ke¬liai buvo taip platūs, taip turtingi nuopelnų, jog mums visuomet bus naudinga juos prisiminti ir pasisemti iš jo pavyzdžių savo darbams ir žygiams.

Tokį žmogų kaip dr. J. Purickį, kurio asmuo įkūnijo darbštumą ir kuklumą, galėjo duoti tik šiaudinė Lietuvos pastogė. Dr. Purickis gimė neturtingoje ūkininko šeimoje Pokrovo vienkiemyje, Stakliškių parapijoje, 1883 m. gruodžio 12 d. Nedaug kam anais laikais tekdavo laimė džiaugtis aukštesniuoju mokslu, ir dr. Purickio — politiko, žurnalisto, ekonomisto, visuomenininko gal ir nebūtume turėję, jei ne jo tėvų troškimas matyti savo sūnų sunkiajame kunigo pašaukime. Jo publicistiški gabumai jau prasiveržė Žemaičių seminarijoje, kur būdamas pasidarė veikliu Jakšto redaguotos Draugijos bendradarbiu.

 Savo gabumų dėka J. Purickis pateko į Petrapilio dvasiškąją seminariją, kur išbuvo nuo 1910 iki 1914 metų, kada persikelia studijuoti toliau į Friburgą ir ten karo metu gauna filosofijos d-ro laipsnį. Tačiau dr. Purickis studijomis neapsiribojo, ir jo gyvenimo Šveicarijoje laikotarpis apvainikuotas dideliais lietuvių tautos išsivadavimo naudai atliktais darbais. Jis, būdamas vietos studentų lietuvių draugijoje, rūpinosi drauge su kitais lietuvių karo belaisvių būkle, sueidamas tuo tikslu į glaudžius ryšius su mūsų užjūrio tautiečiais. Jis buvo „Lietuvos informacijos biuro“ siela. Tas biuras garbingai įrašė savo veiklą į mūsų užsienio propagandos istoriją, labai žymiai prisidėdamas prie mūsų draugų didinimo užsienyje ir skelbdamas visur Lietuvos nepriklausomybės reikalą.
Nepriklausomybę Lietuvai atgavus, jis visa širdimi, karštu pasiryžimu ir energija atsiduoda valstybės darbui. Jo diplomatinė veikla, apie kurią kalbama atskirai kitoje vietoje, buvo susieta su sunkiausiais mūsų valstv bės gyvenimo laikais. Ilga eilė jaudinančių atsisveikinimo žodžių prie velionies kapo ryškiai mums visiems priminė, kokio didelio visuomenininko Lietuva nustojo, dr. Purickiui mirus. Kurioje svarbesnėje mūsų orga¬nizacijoje jis nedalyvavo? Jis buvo vienas aktingiausių kovotojų dėl Vilniaus. Ir paskutinė jo plunksnos darbo auka buvo padėta ant Vilniaus aukuro. Paskutinis jo straipsnis buvo skirtas Mūsų Vilniui, ir jame velionis, lyg nujausdamas savo gyvenimo tragediją, visiems mylintiems Vilnių paliko kilnų testamentą: Į Vilnių tikėkime ir dirbkime, dirbkime!

Jis savo jėgas pirmiausia skyrė tėvynei ir tautai, dėl to jį matėme ir Tautininkų Sąjungos eilėse. Jis gyvai domėjosi laikraštininkų tautininkų ideologiniais reikalais, ir retas laikraštininkų apylinkės posėdis praeidavo be jo mestos vertingos minties vienu ar kitu klausimu. Velionis, būdamas geras politikas, puikiai nuvokė, kad Lietuva bus stipri tuomet, kai ji bus vieninga, kai bus patikrintas jos saugumas. Dėl to jis ne tik plunksna rėmė mus visus vienijančio šauliškumo idėją, bet ir buvo aktingas Šaulių Sąjungos narys. Jis buvo Ekonominių Studijų Draugijos šulas, nes ekonominiais klausimais, nors ir neturėdamas šioje srityje diplomų, visuomet galėdavo tarti savo autoritetingą žodį. O šiais laikais, kada ekonominiai reikalai dominuoja, kiekvienas toks žodis turėdavo labai aukštos vertės. Jam buvo artimi užsienio lietuvių reikalai, ir jis domėjosi taip pat DULR veikla. Jis norėjo gerai sugyventi su mūsų didžiausia mažuma ir tai darbais ¡rodydavo, dalyvaudamas Lietuvių Žydų Draugijoje. Jis priklausė Ro- tary ir eilei kitų organizacijų, nes viskas, kas galėjo vienoje ar kitoje srityje Lietuvai būti naudinga, jį domino, viską jis norėdavo aprėpti ir kuo nors savu prisidėti.

Vis dėlto didžiausią ir nemirštamą paminklą velionis sau sukūrė plunksna, savo publicistiniu darbu. Jis buvo laisvas publicistas, nepririštas prie vieno laikraščio kabineto. Jo publicistikos darbas dėl to buvo labai platus. Jo kūryba mito apie 10 mūsų didžiųjų periodinės spaudos leidinių, ir kiekvienam jis mokėdavo gyvai ir giliai pateiktą temą išnagrinėti. Jo raštuose tvaksėjo tautos gyvenimo pulsas, kurį mūsų pirmasis publicistas Antanas Smetona laiko svarbiausia periodinio rašto sąlyga. Tiesa, dr. Purickis nebuvo stilistas, bet jo kalba visuomet buvo be šiurkštumų, lygi, graži ir sklandi. Dr. Purickis turėjo aukštos vertės silpnybę – papuošti savo straipsnius pasaulinių minties įžymybių aforizmais, kuriais naudotis jam leido didelė erudicija.

 Charakteringa velionies ypatybė buvo ir ta, kad jis nuostabiai suderindavo savo laikraštininko ir diplomato sielą. Sakoma, kad diplomatija tai menas švelninti sunkumams, o žurnalistika – menas jiems iškelti. Du priešingi dalykai. Dr. Purickis tačiau užsienio žurnalistams mokėdavo mums opiausiais, kaip Vilniaus ir kt., klausimais pasakyti tiesų, atvirą ir kai kada net aštrų žodį, kaip pridera žurnalistui. Bet kur reikdavo diplomatijos, jo mikli plunksna bematant prabildavo visai kita kalba. Velionis savo straipsniuose kai kada parūstaudavo, bet per tą rūstumą visai nejučiomis dažnai prasiverždavo diplomato savybė – didelis mandagumas. Savo priešininką jis dažnai mėgdavo pavadinti „kolega“.

Nekalbėsime apie velionies nuopelnus Žurnalistų Sąjungai. Jai jis pirmininkavo apie 10 metų, ir keleriais paskutiniaisiais metais, kai ji sustiprėjo ir virto solidžia mūsų laikraštininkų reprezentante, dr. Purickis, arodė, ja tik ir gyveno. Jis neparodydavo savo jausmų, bet kiekvienas mes matėme, kad dėl mūsų laikraštininkų stiprėjimo, kilimo jis sieloje džiūgauja. Ir tą savo džiaugsmą jis pareikšdavo kaip tik dideliu darbu sąjungos labui. Jam rūpėjo, kad laikraštininko vardas būtų tokioje aukštumoje, kokia jam priklauso pagal jo sunkų ir atsakingą darbą. Jo pastangas mes visi vertinome; mes jį gerbėme ne tik kaipo savo kolegą, bet ir kaipo žmogų, nes jis mums visiems vienodai buvo taktiškas ir teisingas.

 Savo švelniu, maloniu būdu, savo paprastumu mus velionis buvo pavergęs, ir skaudu mums šiandien, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai jis mums tik tada pasiskundė savo negalavimais, mes tegalėjome padėti jam tik savo suraminimais. Skaudu, kad už jo visus rūpesčius, už jo visą mums padarytą gerą, ir labiausiai norėdami, negalėjome apsaugoti jo nuo baisaus likimo. Užtat bent neužmirškime jo, gyvenkime jo kilniu asmeniu ir kilniais darbo pavyzdžiais!

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…