Adomas SUBAČIUS. Pamąstymai apie gyvenimą: II.Laukia ir laukia

Subacius_kapin._1_II.jpgNuolatinis ėjimo palydovas yra laukimas. Visą gyvenimą einame ir einame, laukiame ir laukiame. Kartais labai laukiame, kartais nelabai.

Kai kada laukiam išsižioję, kai kada iškišę liežuvius, varvindami seiles, kai kada net nosys ištįsta belaukiant.

Gero laukiam, pikto sulaukiam. Laukiamo daikto ilgu laukt. Sakoma, kai laukia, tai ir sulaukia. Bet gyvenime dažnai lauki pralauki, langus pražiūri ir nesulauki.

Lauki iki nusibodimo. Laukdamas nusilauki. Kartais pralaukiam visą gerąjį laiką. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki.

Kartais išlauki tiek metų ir nieko gero nesulauki. O kartais laukiam ir patys nežinom, ko. Kai kas garbės susilaukia. Senatvės sulaukti visi nori, bet žilo plauko sulaukia ne visi.

 Laukiam laukiam, kol sustraukiam. O ginčydamiesi greičiau susilaukiam bėdos, negu naudos.

Dažnam girdėti liaudies posakiai: Laukia kaip gervė giedros. Laukia kaip peslys lietaus. Laukia kaip suopis lašo. Laukia kaip gaidys gaigystės. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant. Lauk šuneli, kol pastips kumelė. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens. Tada tu manę sulauksi, kai pamatysi antį berže verkiančią. Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių sulaukti. Nelauk žadančio, eik už vedančio.

O kas nėra girdėjęs šitokių apdainuotų laukimų:

Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels…Ilgai laukus dar palauk, grįšiu iš tiesų…

Lauk manęs, kai nebelauks niekas niekados…

Oj, laukiau laukiau šventos dienelės…

Rasim močiutę belaukiančią…

Mano tėvai irgi visą gyvenimą ėjo ir laukė. Laukė pirmagimio, laukė ir visų kitų savo vaikų. Laukė jų pirmo šypsnio, pirmo dantuko, pirmo žingsnio, pirmo žodžio. Laukė ateinančių iš mokyklos, laukė atvažiuojančių atostogų, laukė jų laiškų. Laukė vaikų vestuvių, laukė anūkų ir proanūkių.

Laukė praeinant žiemos šalčių, pirmųjų pavasario žiedų, pirmųjų parskrendančių paukščių, pirmojo bičių apsiskraidymo, pirmosios žolės, laukė sužystant sodo…

Laukė išeinant iš žemės pašalo, laukė pradžiūstant dirvos, laukė sudygstant pasėlių, laukė jų plaukėjimo, laukė gero derliaus.

Laukė šienapjūtės ir rugiapjūtės, laukė bulviakasio, per sausras laukė lietaus, per lietus giedros. Laukė saulės patekant, laukė jos nusileidžiant.

Laukė šviežio pieno ir naujo derliaus duonos.

Laukė Kūčių ir Naujų metų, laukė Velykų, Sekminių ir visų kitų švenčių. Laukė kiekvieno sekmadienio, laukė bažnyčioje eilėje prie klausyklos, laukė kalėdojančio kunigo, laukė už mirusiuosius užsakytų mišių.

Laukė šviesesnio rytojaus, laukė karo pabaigos, bolševikų valdžios galo, laukė, kada pradės mokėti kaukoze už darbadienius.

Ir šiais laikais visi daug ko laukia. Vieni geresnio gyvenimo, algų ir pensijų padidinimo, valdžios paramos, kiti laukia paprasčiausios teisybės, valdžios nuvertimo. Kai kas laukia malonių iš gamtos, kai kas stebuklų. Randasi ir tokių, kurie laukia pasaulio pabaigos.

Laukiame namuose ir laukuose, laukiame koridoriuose ir laukiamuosiuose…

O kaip dažnai girdime prašymą ar raginimą palaukti: Palauk vieną minutę. Palauk, neskubėk. Palauk, kol apsirengsiu. Palauk, nėra ko taip skubėti su darbais, darbas palauks. Vis palauk ir palauk. Netgi pagrasinant: Palauk tu man! Kad tu nesulauktum!

Laukia ne tik žmonės. Keliai ir namai laukia remonto, parduotuvės laukia pirkėjų, pliki stabarai pavasario laukia. Nuvytusi žolė laukia lietaus.

Ir Dievas laukia. Laukia mūsų maldų, giesmių ir gerų darbų. Laukia mūs ateinančių. Gal net laukia paskutinės teismo dienos.

Nuotraukoje: Publikacijos autorius, LŽS narys Adomas Subačius

                                                            Ričardo Šaknio nuotr.

 

 

 

Panašūs straipsniai
Rodyti daugiau

Gyvenimas yra labai trumpas…

Gyvenimas yra labai trumpas. Mes tai kartojame, apie tai kalbame, tačiau giliai neišgyvename, neaprėpiame. Regis, viskas gerai ir…