Adomas Subačius. Linksmas sveikatos pasitikrinimas aštuoniasdešimtmečio proga

14. Pas specialistus, ieškančius… ligos

                     

Chirurgas buvo rimtas, orus vyras ir tikrai darė išmanaus specialisto įspūdį. Tai, aišku, gerai mane nuteikė, juo labiau kad iš karto ėmė domėtis mano sveikata — liepė atsistoti ant pirštų galų, paskui ant kulnų, užsimerkus abiejų rankų smiliais paliesti nosį. Po to ėmė klausinėti, ar nebuvau patekęs į avariją, ar nebuvau žiemą paslydęs, ar nesu kritęs iš medžio, ar nesu puolęs nuo statybų pastolių, ar nesu iškritęs pro langą, ar nesu primuštas gatvėje, ar nemušė žmona kokiu tvirtu daiktu, kad ir pagaliu ar kočėlu, ar nėra kas trenkęs per galvą.

Kai į visus šituos ir kitus panašius klausimus atsakiau ne, ne, ne, chirurgas nutilo ir atrodė, net kiek nusiminė. Svarstydamas, kaip jį prablaškyti, prisiminiau, kad sykį gatvėje chuliganas man yra trenkęs į paakį. Tai sužinojęs, chirurgas atkuto ir paaiškino, jog rašyti nedarbingumo lapelį esą labai rizikinga. Paaiškinau, kad nedarbingumo lapelis man visai nereikalingas, esu pensininkas,

Sveikatą pradirbęs, kur ten man darbą dirbti. Tada chirurgas paklausė, ar seniai tas chuliganas man yra vožęs.

Sužinojęs, kad prieš penketą ar septynetą metų, perbraukė plaštaka per veidą, nutaisė kenčiančią miną ir pradėjo bėdoti, kad jam pristatyti mane invalidumui gauti neapsimoka, nes labai ir labai rizikinga. Pritariau, kad visos rizikos turi būti gerai apmokamos, ir pasakiau, jog esu sveikas, koks gali būti invalidumas. Chirurgas nepasidavė ir pareiškė, jog specialistas tam ir yra specialistas, kad ir sveikiausiame žmoguje surastų ligą.

Neprieštaravau dėl specialisto sugebėjimų, bet paaiškinau, jog nenoriu būti pripažintas invalidu, nes būkštauju, kad tokiu atveju gali palikti žmona. Nors mūsų poreikiai ne visai sutapo, su chirurgu išsiskyrėme taikiai. Tą patvirtino ir jis, išrašydamas man nuryti tris kartus per dieną po tabletę, kad ir toliau būčiau sveikas žmonos pašonėj.

Pradėjęs rūpintis visapusiška sveikatos būkle, nusprendžiau nepalikti nuošalyje ir nagų.Taigi atsidūriau šviesaus veido ponios, gerokai parausvinusios lūpas ir paryškinusios akis, šviesiame kabinete. Susidarė įspūdis, kad ir jos mintys bei darbai turi būtia šviesūs. Pasilabinus ji šviesiai tiesiai paklausė:

-Jums pašalinti kojų nagus?

-Ne, ponia, pirmiausia norėčiau pakalbėti apie rankų pirštų nagus,–pradėjau reikšti savo pageidavimą.-Vaikystėje nagus nukarpydavo motina, bet veikiai juos prižiūrėti ėmiau pats. Toks ten tas ir prižiūrėjimas, nukarpydavau, ir tiek. Taip karpiau visą gyvenimą. O į senatvę nagai atšipo…

Ponia buvo šviesiai moteriška ir pertarė:

-Tai paaštrinti reikia? Negi draskysiesi su žmona! Juk paprastai moterys draskosi, o vyrai jas muša.

-Ne, ponia, mes su žmona nei mušamės, nei draskomės. Rankų pirštų nagai turi daug rimtesnių paskirčių. Netgi pirmos klasės mokinukas, gal net būsimasis didelis poetas, štai kaip yra juos aprašęs:/Nagais galima krapštyti,//Nagus galima kramtyti.//Ir svarbiausia net ne tai,//Kad nagais pasikasai.//Pats didžiausias malonumas,//Nagų teikiamas smagumas-//Pasigauti sau mergytę//Ir įžnybti į šlaunytę./

Žinoma, mergyčių negaudau, nors dabar plikašlaunei mergai ir knieti įžnybti. Bėda ta, kad nesaugomi ir netausojami nagai suskeidėjo, supleišėjo. Dabar jais negaliu nei tinkamai pakrapštyti, nei jų galima susinervinus pakramtyti, nei jais galima maloniai pasikasyti, raižo,šėtonai. Maža to, pirštu su tokiu nagu negalima deramai iškrapštyti nosies. Pradėjau ir prasčiau girdėti, vis norisi įkišti pirštą į ausį ir pavirpinti, bet per tokius nagus negaliu. Senas žmogus turi daug ką nagais atsignybti, kad ir valgydamas. Todėl ir prašyčiau medicininėmis priemonėmis nagus pagydyti.

Man šnekant, šviesioji ponia žiūrinėjo savo priklijuotus nagus ir tikriausiai šviesiai godojo, bet nepertarė. Kai nutilau, palingavo galvą ir tarė:

-Kaip medicina seno žmogaus negali paversti jaunu gražuoliu, lygiai negali grąžinti nagams jaunystės grožio.

-Man reikia ne gražių, bet tvirtų nagų. Gražių reikia moterims,–sušnekau, neparasdamas vilties sulaukti pagalbos.–Va, jūsų, ponia, nagai tikriausiai irgi pasidarė šerpetuoti. Priklijuoti dirbtinai labai jums tinka, labai gražūs: ilgi, smailūs, balti balti, blizgantys. Man, seniui, tokių nereikia. Nei jais pakrapštysi, nei pasikasysi. Tokiu nagu nosį galima sužalot, ausies bugnelį pradurt.

Baltoji nagų specialistė atitraukė akis nuo savo nagų ir neraginama ėmė domėtis mano kojų nagais, nors nusiauti ir parodyti nepaprašė.

-Su kojų nagais irgi ne kas,-pradėjau aiškinti.-Sustorėjo, surambėjo, šėtonai, negalima gražiai nukarpyti. Didieji pirštai per dvi dienas skyles kojinėse pratrina. Žmona pyksta, barasi, sako, koks tu vyras, jei nagų negali įveikti. Betgi ne aš, o žirklės neįveikia. Tos pačios žirklės trisdešimt metų įveikdavo, o dabar surambėjusių neįveikia. Reikėtų juos suminkštinti.

Matyt, mano pagyros labai teigiamai paveikė gražių dirbtinių nagų savininkę, kad ji nieko nesakė ir ėmė rašyti. Baigusi tarė:

-Išrašiau du receptus. Vienas tepaliukui pirštų nagams, kitas tepalui kojų nagams. Tepti galima kiek nori ir kada nori. Įspėju, abu tepalai nekompensuojami. Žinau, kad moterims pagyrų niekada nėra per daug, todėl išeidamas dar sykį pagyriau šviesiosios specialistės šviesius nagus, o ji, man darant duris, pasakė:

-Patarčiau įsigyti naujas žirkles.

/Bus daugiau/

Nuotraukos ir piešinio autorius Vladimiras Beresniovas

Panašūs straipsniai