Tradicija nemirtinga: žvėriškumai Bučioje ir kitose užpultos Ukrainos vietose – tos pačios šimtmečiais trunkančios "rusiškos taikos" dalis.

Vidmantas VALIUŠAITIS, žurnalistas, LŽS narys

Buvęs kaunietis, o dabar jau vilnietis žurnalistas, publicistas, istorikas Vidmantas Valiušaitis šiandien, rugsėjo 18-tąją švenčia Gimimo Dieną.Sveikiname. Jis, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, kaip retai kuris visą gyvenimą kupinas naujų kūrybinių sumanymų ir minčių, kurias palieka savo knygose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Kolegos Vidmanto Valiušaičio Gimtadienio proga pateikiame jo aktualius, deja, ne šventinius komentarus.

Europos sąjunga įvedė apribojimus judėti sąjungos teritorija automobiliams rusiškais numeriais. Kai kas klausia – kodėl, juk eiliniai rusai nekalti? Ar tai teisinga?

Dera skirti dvi sąvokas – kaltė ir atsakomybė. Šiuo metu vyksta karas. Yra agresorius, yra jo auka. Kuo kalti žmonės, kurie žūva tiesiog savo namuose, kai į juos atskrenda priešo raketos? Kam tenka dėl to atsakomybė? Tik Putinui?

Kai Vokietija pralaimėjo II pasaulinį karą, visi vokiečiai nebuvo kaltinami dėl nacistinių nusikaltimų, tačiau vokiečiai neišvengiamai buvo atsakingi už tai, kas dėjosi jų šalyje, todėl solidariai turėjo mokėti reparacijas tiems, kuriuos nacistinis režimas buvo nuskriaudęs. Nepaisant to, kad didžioji dalis vokiečių visuomenės nebuvo naciai. Reikšmingas gyvenimo kokybės sumenkimas buvo kaina už politinio režimo, kuris veikė tautos vardu, nusikaltimus.

Gastroliavimo automobiliais po Europą apribojimas yra palyginti švelni priemonė tuo metu, kai kasnakt bombarduojami taikūs kaimyninės šalies miestai, žūva niekuo nekalti žmonės, įskaitant vaikus ir senelius.

Ir vardan ko visa tai? Kai kas sako, kad NATO „priartėjo” ir „atsirado pavojus” Rusijai?

Istorija liudija priešingai: tai Rusija per amžius prie mūsų „artėjo”, kol pagaliau pasiglemžė. Ilgus dešimtmečius eksploatavo, siaubė, trėmė ir žudė. Ir kai tik pirmai progai pasitaikus vėl atsikratėme jos „dusinančio glėbio”, jau vėl, girdėti, tampame jai „grėsme”.

Turi būti priežastis kodėl visi glaudžiasi po NATO skėčiu, įskaitant tradiciškai neutralias Švediją ir Suomiją, bet nenori jungtis į Rusijos suorganizuotą „gynybinę sąjungą”, iš kurios dabar jau atatstupos traukiasi ne tik Vidurinės Azijos respublikos, bet ir Armėnija, tiesa?

Istorikas Normanas Davies, vertingo darbo „Europos istorija” (1996, lietuviškai 2008) autorius, kai ką paaiškina.Jis rašo: „Ieškodami racionalių savo šalies ekspansijos paaiškinimų, rusų istorikai kalba apie „nacionalinius uždavinius”, apie „žemių sutelkimą”. O iš tikrųjų Rusija ir jos valdovai buvo įpratę užkariauti teritorijas. Tas žemių alkis buvo patologinės būsenos, sukeltos baisaus neefektyvumo ir tradicinio militarizmo, simptomas. Niūriausia ironija, jog didžiausiai pasaulio šaliai reikėjo vis daugiau naujų žemių ir žmonių, kad galėtų kompensuoti savo nesaugumo pojūtį, padaryti tai, ką kiti padarydavo daug mažesniais ištekliais ir išlaikyti savo išpūstą valstybės mašiną, saugojusią Romanovų sostą. Tai buvo ryškiausias bulimia politica („politinės bulimijos” arba vilko apetito) atvejis – didžiulis organizmo, kuris galėjo išgyventi tik surydamas vis daugiau ir daugiau kaimynų kūno ir kraujo, teritorinis nutukimas.”

„Europos istorijos” autorius įspūdingai aprašo kylantį Maskvos apetitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdų atžvilgiu. Pirmiausiai Maskvos caras Ivanas III sutriuškino žymiai aukštesnį civilizacijos laipsnį pasiekusį Novgorodą, gyvybingą prekybos centrą, kuris vasaliteto pagrindais buvo susijęs su LDK, o tada atsikreipė ir į Lietuvą. N. Davies rašo:

„1493 metų sausio mėnesį Maskvos santykiuose su Lietuva išryškėjo naujas posūkis. Prieš šešis mėnesius mirė Kazimieras Jogailaitis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, padalindamas savo valdas antrajam ir trečiajam sūnums. Lenkijos karalystė atiteko Janui Olbrachtui, o Lietuva – viengungiui Aleksandrui. (Vyriausias Kazimiero Jogailaičio sūnus jau buvo Bohemijos ir Vengrijos karalius.) Ivanas III įžvelgė atsiradusias galimybes. Jis ėmė rengti pasiuntinius kelionei Vilnių, kad pradėtų derybas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro politinių vedybų su jo dukterimi Elena. Kartu jis stengėsi sukurti sąlygas, kurios pakirstų ligtolinį šių dviejų valstybių modus vivendi. Pirmą kartą Maskvos istorijoje jis davė savo pasiuntiniui nurodymus reikalauti pripažinti lig tol negirdėtą jo titulą — gosudarj vseja Rusi — (visos Rusijos valdovas). Tai buvo klasikinis dvigubo diplomatinio žaidimo pavyzdys: viena vertus, draugiškas, o kita vertus, priešiškas nusistatymas. Ivanas sumaniai siekė, kad Lietuva prisiimtų įsipareigojimus, kurie vėliau leistų ginčytis dėl visų rytinių slavų ateities.

Kad pasiektų savo, Ivanas surežisavo sensacingą spektaklį. Prieš Kalėdas jo paliepimu buvo suimti du lietuviai, dirbę Maskvos Kremliuje. Ivanas apkaltino juos mėginimu jį nunuodyti. Kaltinimai Janui Lukomskiui ir Motiejui Lenkui skambėjo nelabai įtikinamai, tačiau jų kaltumas ar nekaltumas mažai ką tereiškė. Jie buvo laikomi atvirame narve ant užšalusios Maskvos upės, kad visi galėtų matyti, o Ivano pasiuntinių į Lietuvą išvykimo išvakarėse tame narve sudeginti gyvi. Kai nuo didelio karščio ledas ištirpo ir sunkus geležinis narvas paskendo kartu su suanglėjusiais jame buvusių aukų kūnais, o virš prasivėrusios eketės iškilo garų stulpas, nereikėjo labai lakios vaizduotės suprasti, kad ši scena kai ką byloja apie Lietuvos politinę ateitį.

„Visos Rusijos valdovo” titulas nebuvo tvirtai pagrįstas nei istoriškai, nei to meto realijomis. Jį galima priskirti tokios pat rūšies pretenzijoms, kokias Anglijos karaliai reiškė Prancūzijai. Paskutiniuoju XV amžiaus dešimtmečiu, praslinkus apie 250 metų nuo to laiko, kai buvo sunaikinti visi suvienytos Kijevo Rusios pėdsakai, jo įtikimumas buvo neką didesnis negu, tarkim, jei Prancūzijos karalius, kovodamas su vokiečių imperija, būtų pasiskelbęs „visų frankų valdovu”. Tuo metu jis prieštaravo ir tam identitetui, kuriuo Lietuvos rutėnai atsiribojo nuo Maskvos rusų. Tiesą sakant, visa tai atrodė taip nerealu, kad lietuviai sutiko tai priimti kaip nedidelę kainą už Ivano palankumą. Patys to nesuvokdami, jie padėjo kertinį akmenį toms Maskvos teritorinėms ambicijoms, kurias ji stengėsi realizuoti per ateinančius 500 metų.”

Šitos teatrališkos žudynės ant Maskvos upės ledo tebuvo „gėlelės”, lyginant su tuo, ką išdarinėjo Ivano Žiauriojo opričina keliais dešimtmečiais vėliau. Būtent šitos „rusų taikos” (ruskij mir) baimindamasi ir matydama, kad viena vargiai beatsilaikys, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ne iš gero gyvenimo sudarė su Lenkija Liublino uniją 1569 m.

Norman Davies priduria: „Negailestinga Rusijos ekspansija tęsėsi toliau. Šalis, kuri jau turėjo daugiau žemių negu pajėgė naudingai išnaudoti, ir toliau tenkino savo nepasotinamą apetitą. Vakaruose Rusija prarijo didžiąją Švedijos-Suomijos ir Lenkijos-Lietuvos dalį. Pietuose, pradėjusi nuo Azovo (1696), ji prarijo visas Osmanų provincijas prie Juodosios jūros ir Krymą (1783), o paskui leidosi į žygį prieš Persiją, į Kaukazą ir Vidurinę Aziją. Rytuose, perėjusi per visą Sibirą iki Ramiojo vandenyno, nuo XVIII amžiaus penktojo dešimtmečio ji pradėjo žvalgyti Aliaskos pakrantes, kur 1784 metais buvo įkurta nuolatinė gyvenvietė Kodiako saloje.”

Būdinga tai, kad šimtmečiais Rusijos valdovai lygiai žiaurūs ir negailestingi buvo ne tik savo nukariautiems kaimynams, bet ir savo pačių žmonėms. Įkeliu porą paveikslų, tai iliustruojančių. Tradicija nemirtinga: žvėriškumai Bučioje ir kitose užpultos Ukrainos vietose, Prigožino likimas – tos pačios šimtmečiais trunkančios „rusiškos taikos” dalis.

 

 

Panašūs straipsniai