Tikėjimo ir dėkingumo stebuklai. Yra.Viskas yra. Ramybės…

ERIKA DRUNGYTĖ, LRS ir LŽS narė, ,,Nemuno” vyr. redaktorė

Kai aš skaitau įrašus veidaknygėje, dabar, po kažkurio laiko, daugybei dalykų mano gyvenime pakitus per vos porą mėnesių, negaliu atsistebėti, kiek joje beprotybės… Bet labiausiai negaliu atsistebėti savimi, kad anksčiau to nei mačiau, nei man kliuvo.

Galbūt ir aš (kodėl galbūt? juk tikrai!) buvau įnikusi į visą tą isteriją, badymąsi, dergimąsi (na, ne, dergtis ir kažką kažkuo apipylinėti bei išsivemti man nemalonu), stumdymąsi, tiesų įrodinėjimą pakėlus toną, užveržus kategoriškumo diržą, atstačius neigimo šautuvą… Prašau atleisti.

Bet šis tekstas ne visai apie tai. O labiau apie dalykus, kurie mus perkeičia akimirksniu. to, kas tave kankina ir atima jėgas bei norą juoktis, paleidimas, šviesos įsileidimas, gyvenimo pažadinimas, raginantis patį žadintoją gyventi… O visos tos lygties atsakymas telpa viename žodyje – nebijokite. Ne , tai ne apie nebijojimą kažkam šokti į akis ar garsiai parėkauti apie revoliuciją. Tai apie nebijojimą gyventi. Apie tos didžiausios Dievo dovanos priėmimą.

Mes dažnai (oi, čia aš apie save… ) nemokame priimti. Mūsų santvarkų, šeimų, vaikysčių traumos kerta vieną iš svarbiausių savivertės aspektų. Mėginame save įrodyti kažką darydami kitiems, labai stengdamiesi dėl kitų, versdamiesi per galvą, kad tik duotume. O va imti, priimti nemokame. Gal tiksliau – negebame, gėdijamės, jaučiamės nepatogiai, muistomės, su tuo amžinu „ne ne, man nereikia, aš negaliu, aš ne toks…“ Va ir negaudavom, va ir klausdavom – juk buvo žadėta gyvenimo apsčiai, o kaip nėra, taip nėra?

Tai kaip gi duoti, jei nėra atviro glėbio. Jei nėra ramios ir atviros, viską su didžiausiu dėkingumu priimančios mano širdies? (kad ir kaip patetiškai tai beskambėtų).

Nepakanka galvoti. Nepakanka filosofuoti. Nepakanka išminčius vaizduoti. Veiksmo reikia. Be judesio – akmuo guli. Bet vos tik pradedi veikti ir tai, kas pasakyta ar pagalvota, įgyvendinti, prie tavęs visa kariauna padėjėjų prisijungia. Ir va – jau turi.

Viską turi. Tą gyvenimo apstybę. Tikrą mišką ir tikrą upelį, tikrą žmogų ir tikrus draugus, tikrą obuolį ir tikrą pagalbą. Tikrą tikėjimą ir tikrą atsakymą.

Ir tada nevalia išsprūsta – Dieve, kaip gera gyventi, kokia aš dėkinga, kaip aš taip iki šiol nemačiau….

Yra. Viskas yra. Ramybės… 

Eriko Drungytės nuotr.

Panašūs straipsniai