Žurnalistai siūlo. Lietuvių liaudies posakių deaktualizacija

Daiva BUDRIENĖ, LŽS ir NŽKA narė

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, kaunietė Daiva Budrienė, laikinai gyvenanti Londone, iš toli kitokiu žvilgsniu stebi savo gimtinę. Ir apie tai  įdomiai rašo  žurnalui ,,Moteris”, savo soacialiniame tinkle, www.kaunzornalistai.lt 

 

Šį  kartą Daiva  pasirinko keistų  posakių  – deaktualizaciją!.

.

Tapau nepakanti posakiams, kurie kažkada buvo plačiai vartotini ir atrodė verti įsiminimo ar bent užrašų knygutės. Trenkiu juos lauk iš savo žodyno.

Kaip jums skamba iš šiandieninės – tolerancijos, nevertinimo, pakantumo ir priėmimo kiekvieno žmogaus kaip unikalaus ir labai vertingo, posakis – „Aš su žvake nestovėjau, bet žmonės tai kalba…” A? Vietoj paprasto – ne mano reikalas, man nerūpi ar dar kaip nors, aš tai su žvake nestovėjau.

Asociacija – teta Vanda iš Musiašikio kaimo stovi kluono tarpdury nuskilinėjusiais kulnais ir pajuodusiom nuo ravėjimo rankom ir kiloja tą žvakę aukštyn žemyn, kad bent ką tamsoj įžiūrėtų – ar čia ponia su ponu, ar du ponai po šieną ritinėjasi? O gal jų daugiau po pierkūnais, nedažlabinu – čia ji taip burba, nes vėjas plaiksto liepsną ir karštas vaškas svilina pirštus, o ryt dar bulves kaupti.

Šita mintis kilo šiandien, kai tapau liudininke vienos poros trumpo pokalbio. Kai vyras apsimovė išeiginius šortus ir naujus marškinėlius, žmona susierzinus paklausė – tai kur susiruošei? O jis atšovė – galiu kartu pasiimti, žvakę palaikysi? Stipriai, ar ne?

O kokius posakius ištrenkėte jūs?

Žurnalistės Daivos Budrienės nuotrauka iš asmeninio albumo

 

 

 

Panašūs straipsniai