Mes irgi esame upeliai. Su savo krantu…

ERIKA DRUNGYTĖ, LRS ir LŽS narė, ,,Nemuno” vyr. redaktorė

Kai žiūri į tekantį upelį ar šaltinį, aplink tvyranti atmosfera, sklindantys kvapai, akis raminantys vaizdai, čiurlenimo ar vos girdimo vandens judėjimo garsai kiek užliūliuoja. Atsiduri paralelinėje tikrovėje, kurioje norėtum likti. Tas medatyvus būvis mus vilioja, gali būti, kad tai yra sapno atsimerkus būsena, o sapnas – dalykas malonus, gelmingas, lengvas, nešantis… Ten įmanoma viskas. Kaip ir pasakoje ar mite. Kita vertus, jei žmogus apie kažką galvoja ir mato savo vizijose, vadinasi, tai egzistuoja. Neįmanoma sufantazuoti to, ko negali būti.

Bet apie upelį. Va, esi tu ir yra jis. Jis turi savo krantą ir savo dugną, savo augalus ir savo kryptį, savo greitį ir savo spalvą. Tau atrodo, kad toji nuostabi, nuolat tekanti amorfiška substancija yra kažkoks bemaž nerealus dalykas. Ir tada, lyg koks Tomas, kiši pirštus gelmėn, kad įsitikintum. Geliantis šaltis grąžina į čia ir dabar. Galvos rūkas išsisklaido ir tu įtiki. Tai – vanduo, jis realus, jis yra.

Kiek sykių pasiduodame majai? Tam masinančiam mirgėjimui, monams, klaidinantiems burtams? Nors nusimušam pirštą į akmenį ar susižeidžiam pėdą į kokį aštrų dugno skenduolį. Traukiam ranką, brendam iš užgėlusio šalčio, suprasdami, kad švara ir skaidrumas yra vienas dalykas, o štai gyvenimas į ten pasinėrus – visai kitas.

Vanduo yra riba. Ją magai, o paskui rašytojai vaizdavo ir veidrodžio pavidalu – pereik kiaurai ir atsidursi kitame pasaulyje. Bet mums nereikia į kitą. Ateis laikas ir valtininkas mus nuplukdys į tą kitą laiką, į tą kitą Letos krantą. Dabar pakanka tik priartėti prie suvokimo apie tai, kad viskas egzistuoja, bet savo paskirtojoje vietoje, su savais dėsniais ir sava logika.

Mes irgi esame upeliai. Su savo krantu, su savo dugnu, savo kraštovaizdžiu, savo kvapu ir tėkme, savo ritmu ir garsu, savo gėla ir savo galiomis. Kiti į mus (kaip ir mes į kitus) nori panardinti savo rankas ar įnerti visu kūnu dėl įvairių priežasčių. Į kiekvieną reaguojame skirtingai ir galime leisti arba neleisti. Galime nutvilkyti arba apglėbti. Išgąsdinti arba suteikti gaivos. Ne kiekvieną ištroškusį galime pagirdyti. Tik labai norintį, bet neketinantį pakeisti vagos, jos nukreipti į savo kiemą, priversti dirbti jo malūnui.

Kišti pirštus į tikrą ledinį šaltinį verta. Kartais pakanka vien jo, kad nubustume. 

 

 

 

Panašūs straipsniai