Profesiniai prisiminimai. Pirmajai darbovietei ir jos vadovams – didžiausia pagarba (II dalis)

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Sukūrusi šeimą ir vienas po kito susilaukusi dviejų sūnų, į „Baltiją“ negrįžau. Kodėl? Nes dar būdama vaikų auginimo atostogose, gavau mane itin sudominusį darbo pasiūlymą – dirbti savaitraštyje, rašyti kriminalinėmis temomis. Nuo mažens viliojo teisė (buvo metas, kai intensyviai svarsčiau, ką po mokyklos pasirinkti – žurnalistiką ar teisę), todėl tokia profesinė veikla man buvo tarsi „aukso viduriukas“…

Taigi net ir atsisveikinusi su „Baltija“, ir toliau viską apie ją žinojau: kaip buvusiems kolegoms ir  pažįstamiems sekasi, kokios naujovės diegiamos, kokie veiklos rezultatai pasiekiami. O jie buvo išties stulbinami – siuvimo bendrovė užsirekomendavo aukščiausiu lygiu ir pradėjo siūti gaminius beveik vien užsienio klientams! Tą pasiekti pavyko visų pirma puikaus vadovo Raimondo Živatkausko, aišku, ir viso darbštaus kolektyvo didžiulių pastangų dėka. Džiaugiausi ir buvusiems kolegoms širdyje linkėjau kuo geriausios kloties.

xxx

Po keliolikos metų, taigi jau šiek tiek susipažinusi su profesionaliąja žurnalistika ir sukaupusi šiek tiek  patirties, sumaniau parašyti lengvo pramoginio turinio knygelę. Jos pagrindinė tema – žurnalisto profesija, žurnalistikos kasdienybė, nematomoji žurnalistinės veiklos pusė. Mat tuo laiku dauguma įsivaizdavo, kad žurnalisto darbas – lengvas ir… labai gerai apmokamas. Knygelės rankraštį pasiūliau turbūt labiausiai šalyje žinomai privačiai leidyklai. Tiesą sakant, didelių vilčių nedėjau, bet… o jei?..

Pamalonino gautas redaktorės laiškas, kuriame mano „pirmajam blynui“ nepagailėta gražių žodžių. Kartu neapsieita ir be kritikos.

„… esate iš tikrųjų labai raštingas žmogus, sugebantis kurti netikrą tikrovę, – pabrėžė leidyklos redaktorė. – Jūsų dialogai labai neblogi, knygos personažai niekada nekalba šiaip sau, kad tik kalbėtų…“

Toliau redaktorė konkretizavo, ką, taisant kurinį, siūlytų keisti, o laišką baigė tokiais žodžiais: „Linkiu kuo geriausios kloties. Rašykite ir toliau, juk tai procesas, o jūsų darbas teikia vilčių“.

Aišku, toks laiškas nuliūdino. Viską bandžiau greičiau pamiršti…

Bet visiškai atsitiktinai gal po kokio mėnesio pasikalbėjau su vienu Lietuvoje gerai žinomu rašytoju, kuris mane tiesiai šviesiai paprotino: „Virginija, nejau tu tikėjaisi, kad toooookia garsi leidykla priims pradedančio kūrėjo knygelę! Juokauji? Leidyklai reikia, kad išleistos knygos būtų perkamos. Kas tave žino? Kuo tu garsi? Žurnalistė – tik tiek. Tai kam su pradedančiais autoriais terliotis! Va, Ivanauskaitės atsiminimus, laiškus – viską, ką po jos mirties surado ar gavo – sudėliojo iš naujo į krūvą, ir – nauja populiari knyga, kurią knygynuose graibstyte graibsto!.. Arba koks Erlickas. Daug jo tekstų paima iš anksčiau išleistų knygų, priduria kažkiek naujų, ir – nauja knyga! Taip pat graibstoma!.. O tu… Gal Rašytojų sąjungos leidyklai pasiūlyk?“

Kitas pažįstamas kūrėjas po kurio laiko tėškė dar atviriau: „Mano parašyta knyga leidyklą sudomino greičiausiai dėl to, kad tuo laiku buvo dar labai menkas tokio turinio – apie gyvenimą užsienio šalyje, arabų pasaulyje – knygų pasirinkimas. Bet, žinok, kai man parodė, ką redaktorė priredagavus, nė kiek neperdedu – galima sakyt, neatpažinau, kad tai mano knyga! Tiek visko prikurta, prifantazuota! Tiesą sakant, man net nelabai patiko. Bet, žinai, svarbu sutiko priimt, o kai dar ir honorarą sumoka…“

Ir vėl viduje ėmė kirbėti – o gal išleisti knygelę savo lėšomis? Tiek širdies įdėta ją rašant! Šiek tiek santaupų turiu, dar pasiskolinčiau…

Staiga galvoje toptelėjo mintis – o jeigu kreipčiausi į savo buvusią darbovietę, į direktorių Raimondą Živatkauską, kuris tuo metu buvo vienas iš tos įmonės didžiausių akcininkų, vienas pagrindinių savininkų?

Pasijutau esanti ne tik drąsi, bet ir įžūli.

Pirmiausia paskambinau direktoriaus referentei Danguolei Žilinskienei (pavadinimą pakeitusiai įmonei („Kauno Baltijai“) Danguolė ištikima iki šiol, šiose pareigose ji jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį!).

Prisistačiau, galvodama, kad neprisimins. Atpažino iš balso! Manęs nebuvo pamiršęs ir direktorius Raimondas Živatkauskas, kuris iškart surado laisvo laiko mūsų susitikimui.

Nuvažiavau į „Kauno Baltiją“ draskoma vidinio nerimo. Jaučiausi nesmagiai, nes prašyti visada yra daug blogiau nei duoti. Bent jau man.

Bet jau pirmieji direktoriaus žodžiai buvo tarsi „valerijonas“: gražiai sutiko, išklausinėjo, kaip sekasi, kur dirbu, kaip šeima, vaikai… Paskui iš spintos lentynos ištraukė didelį segtuvą, kuriame buvo pagarbiai suklijuoti… visi mano rašyti ir spaudoje publikuoti straipsniai apie įmonę ir jos darbuotojus, veiklą, pramogas! Pati šių leidinių nebuvau išsaugojusi, o čia – viskas surinkta, tvarkingai pagal datas sudėliota!

Sujaudino iki ašarų.

O pagaliau išgirdęs mano prašymą, direktorius net nesudvejojo. Iškart paklausė – kiek reikia?

Širdyje tikėjau, kad mano buvusi darbovietė, buvę vadovai neliks abejingi mano prašymui, bet kad be jokių svarstymų, be jokių derybų… Ir vėl akyse susikaupė dėkingumo ašaros.

Aišku, pasakiau kur kas mažesnę sumą. Tiek ir gavau.

Iki šol jaučiu „Kauno Baltijai“ didelį dėkingumą. Kaip ir kaunietei žurnalistei, aktyviai visuomenininkei, paramos fondo „Nedvejok“ įkūrėjai Kristinai Kučinskaitei – Grudienei, kuri taip pat neliko abejinga mano kūrybiniam sumanymui.

Taigi savo pasiekiau – knygelę išleidau. Ir gan greitai ją išplatinau, išdalinau giminaičiams, pažįstamiems, draugams. Nepatikėsite – negavau nė vieno blogo atsiliepimo (gal nenorėta liūdinti, nes aš ir pati supratau, kad tai „pirmasis blynas“, vadinasi, jis – prisvilęs; kad reiktų daug ką tobulinti, koreguoti). Net pati stebėjausi – iš ne vieno, skaičiusio mano knygelę, netgi sulaukiau klausimų, kada bus tęsinys!

Beje, minčių apie tęsinį dar nesu palaidojusi…

xxx

Gal po poros metų gavau redakcijos (kurioje tuo metu dirbau) vadovo užduotį parengti straipsnį rubrikai „Sėkmės receptas“. Ėmiau svarstyti, ką būtų galima pakalbinti, kas to būtų vertas, nes niekada nepatiko „pritempinėti“.

O ir  pašnekovas pašnekovui nelygus: būna, kai jau pirmosiomis pokalbio minutėmis supranti, kad išeis puikus tekstas, bet pasitaiko, kai tenka ilgokai prakaituoti, kol pašnekovas atsiveria, pradeda nuoširdžiai bendrauti. Kitaip sakant, įdomus, patyręs, apsiskaitęs ir daug pasiekęs, kartu – nuoširdus, intelektualus žmogus žurnalistui – didelis lobis. Tada ir gerą straipsnį kur kas lengviau parašyti.

Ir šią akimirką prisiminiau savo buvusį direktorių Raimondą Živatkauską. Jis šiai rubrikai būtų puikus pašnekovas – per trumpą laiką pasiekęs neįtikėtinų profesinių aukštumų, esąs „nepataisomas“ optimistas; ligotas, bet kartu – sveikesnis (dvasiniu požiūriu) už bet kurį iš mūsų; kolekcininkas, sukaupęs daugiau kaip tūkstančio odinių, molinių, pliušinių vėžlių rinkinį; numizmatas, surinkęs visas Lietuvos ir kaimyninių šalių monetas; antikvarinių siuvimo mašinų kolekcijos savininkas… O kur dar šimtai, o gal ir tūkstančiai suvenyrinių gėrimų buteliukų, žiebtuvėlių, taurių, raktų pakabučių!

Daug ką iš šių vertybių pamačiau anuomet užsukusi į „Kauno Baltiją“, mat Živatkauskų bute viskam nebūtų vietos.

O turbūt svarbiausias dalykas, apibūdinantis Raimondo Živatkausko sėkmingo gyvenimo tėkmę – tai, jog, kaip žinojau, jis niekada nesivaikė turtų ir … nuoširdžiai užjausdavo „biedniausius“ – tuos, kurie turi 99 milijonus ir labai nervinasi, kad trūksta dar vieno… Iki šimto… Nes tokiems, anot Raimondo, tikrai labai sunku gyventi.

Teko ilgai vargti, įkalbinėjant direktorių atviram pokalbiui. Ne, ir gana. Jokios reklamos jam nereikėjo, nereikia ir nereikės.

Kuklumas, be abejo, puošia, bet labai norėjosi skaitytojams pateikti pavyzdį, kaip puikiai gebama susitvarkyti su visomis užklumpančiomis negandomis, įveikti, regis, neįveikiamus sunkumus ir su nemąžtančiu optimizmu planuoti visomis prasmėmis sėkmingą ateitį.

Sutikimo atsakyti į keletą klausimų iš direktoriaus, deja, taip ir negavau. Ką daryti? Ilgai sukusi galvą ir nieko gudraus nesugalvojusi, galiausiai surizikavau: pasitelkusi mane nuo vaikystės lydinčius drąsą ir įžūlumą, sėdau su tuomečiu laikraščio fotografu Viktoru Puriu į automobilį ir nuvažiavau į „Kauno Baltiją“. Nejau išvarys?

Laimė, neišvarė… Bet ir nenudžiugo… Vis dėlto pasikalbėjome su direktoriumi „nuo dūšios“. Visam laikui įstrigo Raimondo Živatkausko tada ištarti žodžiai, kad gyvenimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo to, kas žmogų supa. „Tiesiog man sekasi, nes ir namie, ir darbe supa geri, nuostabūs žmonės. Šiais laikais tai – neįkainojama vertybė…“ – pamenu, pasakė jis.

Pavyko parengti nuoširdų interviu (tai – retenybė, nes dažniausiai savo kūryba lieku nepatenkinta, vis randu prie ko prikibti. Pasikartosiu: puikus pašnekovas žurnalistui – lyg laimėtas aukso puodas!).

Už šį interviu sulaukiau asmeninės redaktoriaus padėkos.

xxx

Dar po metų, 2009-ųjų rugsėjo pirmąją, išgirdau labai liūdną žinią – Raimondas Živatkauskas staiga iškeliavo Anapus… Šiųmečio rugpjūčio 7-ąją jis būtų šventęs gražų jubiliejų.

Šį didelės širdies Žmogų dažnai prisimenu kaip puikaus Vadovo, Kolegos, Erudito etaloną. O mintyse sukalbėdama maldelę, palinkiu jo sielai šviesos bei amžinos ramybės…

xxx

Beje, „Kauno Baltijos“ buvęs generalinis direktorius Raimondas Živatkauskas yra šmaikščiai prasitaręs apie savo vyresnįjį brolį Paulių – mokslininką, INIT LT generalinį direktorių Paulių Živatkauską: „Paulius buvo labai protingas, mokyklos pažiba, gal dėl to ir man mokytojai vienu balu pažymį pakeldavo“.

Šiuose žodžiuose vėlgi užkoduotas begalinis Raimondo kuklumas, nes ir pats jis puikiai mokėsi, baigė aukštąsias ekonomikos studijas ir stebėtinai greitai pasiekė karjeros aukštumas…

Virginijos Grigaliūnienės iš laikraščio perfotografuotos nuotraukos

 

 

Panašūs straipsniai