Profesiniai prisiminimai. Pirmajai darbovietei ir jos vadovams – didžiausia pagarba (I)

Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

Pradėjusi studijuoti žurnalistiką (Vilniaus universitetas), įsidarbinau tuo laiku vienoje didžiausių (vertinant pagal darbuotojų skaičių) Lietuvos lengvosios pramonės įmonių – „Baltijos“ siuvimo įmonių gamybiniame susivienijime (taip ši įmonė anuomet vadinosi). Rengiau vietinio radijo laidas ir leidau įmonės laikraštuką. Apie šios įmonės veiklą ir pasiekimus, be abejo, daug rašiau miesto ir šalies spaudai.

Tokie buvo laikai – ne trūkumų žurnalistas ieškojo, o visko, kas gražu! Redakcijos visada laukdavo apybraižų apie darbo pirmūnus, spartuolius, šiaip kuo nors įdomius, aktyvius žmones. O jų „Baltijoje“ išties netrūko. Beje, aš ir pati daug kur dalyvavau: lankiau dramos studiją (jai vadovavo garsus Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Algirdas Pintukas; nuotraukoje aš – pirmoji iš kairės, medicinos seselė), dainavau moterų ansamblyje (vadovės pavardės jau nepamenu; taip pat – miesto chore INDRAJA: nuotraukoje aš – pirmoji iš kairės, trečioje eilėje nuo viršaus); dažnai dalyvavau sporto varžybose, šaškių turnyruose (nuotraukoje aš – pirmoji iš kairės, viršutinėje eilėje), jaunimo renginiuose, ir t.t.

 

Įmonės direktorius Albertas Sinevičius (jis greitai buvo pakviestas užimti Lengvosios pramonės ministro postą) džiaugėsi mano noru ir pastangomis garsinti „Baltijos“ vardą ir sudarė visas sąlygas dirbti ir studijuoti. Man tai buvo didžiausias įvertinimas, skatinęs dėl savo įmonės padaryti dar daugiau… Nuo seno buvau (ir, drįstu tvirtinti – likau) atsakinga, pareiginga… Jei man kas nors padarydavo gera – tuo pačiu atsilygindavau antra tiek, bet jei jau kas „stodavo skersai kelio“, skolinga irgi nelikdavau…

Dirbdama „Baltijoje“, kaip vėliau su buvusiais kolegomis pajuokaudavome, aprašiau turbūt visus kuo nors pasižymėjusius darbuotojus, pradedant darbo pirmūnais, puikių gamybos rezultatų pasiekusiais cechų/ skyrių vadovais, o baigiant aktyviais sporto entuziastais, visuomenininkais. Savo tekstus pasiūlydavau miesto laikraščiui „Kauno tiesa“, ir nebuvo atvejo, kad nors vieną būtų atsisakę publikuoti.

Visų maloniausia būdavo, kai šio dienraščio Ekonomikos skyriaus tuomečiai redaktoriai Veronika Venckutė ir Juozas Jurkūnas, gavę mano straipsnį, į „Baltiją“ atsiųsdavo redakcijos fotografą, mat publikacija su profesionalaus fotografo Edmundo Katino nuotraukomis (straipsnio herojus, gamybinės patalpos ir pan.) įgaudavo daugiau „svorio“!

xxx

Išėjus iš įmonės karjerą padariusiam direktoriui Albertui Sinevičiui, didelei lengvosios pramonės įmonei pradėjo vadovauti palyginti dar visai jaunas, bet kartu be galo verslus, aktyvus kaunietis ekonomistas Raimondas Živatkauskas. Jis po ekonomikos studijų buvo gavęs paskyrimą į Alytaus medvilnės kombinatą, greitai buvo pakviestas dirbti „Dainavos“ siuvimo fabriko direktoriaus pavaduotoju, o, sugrįžęs į gimtąjį Kauną, tapo dešiniąja Alberto Sinevičiaus ranka (generalinio direktoriaus pavaduotoju). Tiesa, matydami Raimondo išskirtinius vadybos, vadovavimo gebėjimus, strategines kompetencijas ir atsidavimą darbui, kolegos nė kiek nesistebėjo, kad „Baltijos“ siuvimo įmonių gamybinio susivienijimo generalinio direktoriaus vieta buvo patikėta būtent jam.

Raimondas Živatkauskas (perfotografuota iš laikraščio)

Pamenu tik tiek, kad direktorius į darbą atvažiuodavo vienas pirmųjų, o išvažiuodavo – vienas paskutiniųjų. Ir nieko keista – įmonė buvo didžiulė, filialų – visoje Lietuvoje, taigi ir problemų rasdavosi begalė… Vadovo pareiga ir atsakomybė – viską spręsti greitai, organizuotai, užtikrintai… Va tada ir supratau, kad įmonės vadovo darbas tik iš šalies atrodo patrauklus, garbingas, autoritetingas. Iš tiesų didelės įmonės veiklos sustygavimas reikalavo didžiulių pastangų ir atsakomybės. O tai, be abejo, anksčiau ar vėliau atsiliepia savijautai, sveikatai. Juo labiau, kad Raimondas Živatkauskas, nors ir augalotas, tvirto sudėjimo vyras, nebuvo linkęs save tausoti.

Taigi direktoriaus sveikata pamažu ėmė „streikuoti“. Vienas infarktas, antras, trečias… Dvi širdies operacijos… Dar prisidėjo stuburo problemos, prikibo diabetas… Bet net ir kamuojamas rimtų sveikatos bėdų, Raimondas aplinkinių nepaliovė stebinti savo begaliniu optimizmu. Net rimčiausius negalavimus – grįžęs iš ligoninės – paversdavo juokais!

Kažkada vėliau, susitikus po keliolikos metų, jis kvatodamas man pasakė: „Koks čia vargas penkis kartus per dieną švirkštis insuliną?! Kas tos stuburo operacijos ir kas tie septyni infarktai – mano šeimos gydytoja turi pacientą, kuris trylika infarktų išgyvenęs, ir nieko, gyvas! Aš irgi pačiame jėgų žydėjime! Dar prostata sveika! Ir inkstai, kepenys… Va jei invalido vežimėlyje sėdėčiau – būtų jau prasčiau. O dabar – viskas man gerai!“

O po akimirkos – jau daug rimčiau: „O tu man pasakyk, kas belieka? Kam susiraukęs, piktas žmogus malonus? Neturiu kito kelio. Todėl, norėdamas palengvinti gyvenimą sau ir kitiems, stengiuosi būti linksmas. Nemėgstu verkšlenti. Ir kartu – nemėgstu niurzglių…“

Šie direktoriaus žodžiai man skamba ausyse iki šių dienų. Va kaip reikia „dėliotis“ gyvenimo prioritetus, va iš ko reikia semtis dvasinės stiprybės, nepasiduoti, nenuleisti rankų, kaip sunku bebūtų, kokioje beviltiškoje situacijoje jaustumeis atsidūręs… Pagaliau, va koks nusiteikimas leidžia neprarasti geros nuotaikos, kas kiekvienam iš mūsų – be galo svarbu ir reikalinga! Ypač šiais neramiais laikais…

Antrojoje dalyje parašysiu apie Raimondo Živatkausko staigmeną buvusiai įmonės darbuotojai.

Virginijos Grigaliūnienės asmeninio archyvo nuotraukos

Panašūs straipsniai